liturginis sąjūdis

litùrginis sjūdis, Bažnyčios reformistinis judėjimas 19–20 a. Vakarų Europoje (daugiausia Prancūzijoje, Belgijoje, Vokietijoje ir Austrijoje). Iki 15 a. (kai kuriose šalyse iki 15 a. pabaigos) liturginės knygos buvo rankraštinės, rankraščių kopijos dažnai skyrėsi. Mišios buvo tradicinės struktūros (pradžios apeigos, Biblijos skaitiniai, atnašų paruošimas, konsekracija, Komunijos dalijimas ir pabaigos apeigos), bet kiekviena jų dalis šalyse įvairavo. 1570 siekiant suvienodinti liturgiją buvo reformuotas mišiolas (patvirtino popiežius Pijus V); oficialia liturgine kalba patvirtinta lotynų kalba. Mišių liturgija traktuota kaip išskirtinai dvasininkų veikla, todėl tikintieji Mišiose dalyvaudavo daugiausia pasyviai (turėjo įtakos ir lot. k. nemokėjimas). Liturginis sąjūdis siekė atnaujinti liturgiją, ją labiau susieti su Biblija, peržiūrėti ir atnaujinti kai kuriuos liturginius tekstus, skatino aktyvesnį pasauliečių dalyvavimą ir gimtosios kalbos vartojimą liturgijoje.

Liturginis sąjūdis kilo Solesmes’o vienuolyne (Prancūzija), jame abato P. Guéranger (1805–75) iniciatyva buvo puoselėjama Romos liturgijos tradicijos ir choralinis giedojimas, imta siekti aktyvesnio pasauliečių dalyvavimo liturgijoje. Pirmasis liturginio sąjūdžio etapas daugiausia susijęs su benediktinų vienuolynais Maredsous (prie Namuro), Beurone (Badenas-Viurtembergas) ir Seckau (Štirija). Siekiant sąmoningesnio tikinčiųjų dalyvavimo Mišiose liturginio sąjūdžio iniciatyva išleistas mišiolas prancūzų kalba (1882) ir vokiečių kalba (Schott 1884). Popiežius Pijus X pirmasis oficialiai pripažino aktyvaus tikinčiųjų dalyvavimo liturgijoje svarbą (enciklika Tra le sollecitudini 1903).

Antrasis liturginio sąjūdžio etapas prasidėjo 1909 Mecheleno (Belgija) katalikų suvažiavime. Siekiant visų tikinčiųjų dalyvavimo liturgijoje jame buvo paskelbta liturgijos demokratizavimo kryptis (L. Beauduinas). Ji daugiausia plėtota Maria Laacho abatijoje (Reino kraštas-Pfalcas; I. Herwegenas, O. Caselis) ir Klosterneuburgo (Žem. Austrija) vienuolyne (P. Parschas). Liturginis sąjūdis padėjo liturginius ir istorinius pagrindus (J. A. Jungmannas, 1889–1975) Vatikano II susirinkimo (1962–65) liturginei reformai. Popiežiaus Pijaus XII liturginė enciklika Mediator Dei (1947) tapo pagrindiniu oficialiu liturginio sąjūdžio dokumentu, kuris turėjo didžiausią reikšmę rengiant Vatikano II susirinkimo liturginę konstituciją Sacrosanctum Concilium (1963). Liturginis sąjūdis palaikė glaudžius ryšius su jaunimo judėjimais (Quickborn, Neudeutschland, Neuland) ir jų lyderiais (R. Guardini), Biblijos ir ekumeniniu sąjūdžiu. Nuo 19 a. liturginis sąjūdis vyko ir protestantų Bažnyčiose.

2245