litvakai

ltvakai, žydų etnokultūrinė grupė, susiformavusi buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje. Kaba daugiausia jidiš kalbos rytų tarmės, arba litvakų, patarme. Griežčiau nei kitos žydų grupės laikosi religinių priesakų. Susidarė 16–18 amžiais daugiausia toje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalyje, kuri dabar priklauso Lietuvai, Baltarusijai, Latvijai. 1897 Rusijos imperijos aštuoniose gubernijose (Černigovo, Gardino, Kauno, Kuršo, Minsko, Mogiliavo, Vilniaus, Vitebsko) buvo beveik 2 mln. litvakų. Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse litvakai sudarė apie 12 % tų gubernijų gyventojų. Vertėsi daugiausia prekyba, amatais, palūkininkavimu. 17 amžiuje–20 amžiaus pirmoje pusėje litvakų kultūros ir dvasinis centras buvo Vilnius. 19 amžiaus pabaigoje–20 amžiaus pirmoje pusėje litvakai pasklido po pasaulį: Izraelį, Jungtines Amerikos Valstijas, Pietų Ameriką, Palestiną, Pietų Afrikos Respubliką (sudaro apie 80 % Pietų Afrikos Respublikos žydų) ir kitur. Iki Holokausto litvakai sudarė 10 % pasaulio žydų, po jo liko mažiausia žydų grupe.

Lietuvos žydų bendruomenė, siekdama sutelkti litvakus, rengia pasaulinius kongresus (Vilniuje 2001, 2004, 2009, 2013).

Litvakų kilmės yra Nobelio premijos laureatų (A. Klugas, A. V. Schally), religinių mąstytojų ir Talmudo žinovų (žymiausias – Vilniaus Gaonas ben Šlomo Zalmanas Elijahu).

189