Liubavõs mšis įvyko 1263 pavasarį Liubavos (Lubavos) žemėje per Didįjį prūsų sukilimą (1260–74) tarp Herkaus Manto vadovaujamų sukilėlių ir Vokiečių ordino (vadas krašto magistras Helmerichas) kariuomenių.
Sukilėliai nusiaubė Kulmo žemę ir įsiveržė į Liubavos žemę.
Mūšį (vyko į vakarus nuo būsimo Žalgirio mūšio lauko) puldami savo grobį saugančius prūsus pradėjo kryžiuočiai. Sukilėliai apsitvėrė ir priešinosi gausesnei ordino kariuomenei, vėliau neva ėmė trauktis. Kai persekiodami bėgančiuosius ordino riteriai suardė rikiuotę ir išsisklaidė, sugrįžę į užtvaras sukilėliai vėl sumaniai kovėsi.
Per mūšį žuvo Helmerichas ir Vokiečių ordino maršalas Dietrichas, 40 riterių, dauguma eilinių karių. Pasak ordino kronikininko Petro Dusburgiečio, žuvo vadovybė bei geriausi riteriai – šiuo atžvilgiu nuostoliai buvę didesni nei 1260 Durbės mūšyje.
Kitas Vokiečių ordino pralaimėto Liubavos mūšio rezultatas – atžygiavę sūduviai sugriovė Liubavos pilį ir miestą. Dėl gentinio laikotarpio pabaigos gyvensenos prūsai nei Liubavos, nei Zirgūnos mūšio (1271) pergalių strateginei sukilimo sėkmei nepanaudojo – po jų daugiausia gynėsi.
-Lubavos mūšis
415