Liùbekas (Lübeck), miestas Vokietijos šiaurėje, Šlėzvigo‑Holšteino žemėje, apie 65 km į šiaurės rytus nuo Hamburgo.
Liubeko senamiesčio panorama
216 300 gyventojų (2021). Liubekas įsikūręs prie Travės žemupio, apie 15 km nuo Liubeko įlankos (Baltijos jūros Meklenburgo įlankos dalis).
Didžiausias Vokietijos uostas prie Baltijos jūros (krovinių apyvarta 26,4 mln. t, 2014). Vienas didžiausių Europoje keltų uostų (Liubeko priešuostis – Travemünde), keltai į Švedijos, Suomijos, Estijos uostus. Krovinių terminalai (daugiausia perkraunamas iš Švedijos ir Suomijos importuojamas popierius). Vidaus vandenų uostas; Elbės–Liubeko kanalas jungia jį su Elbe.
Geležinkeliai ir automobilių keliai į Hamburgą, Kylį, Rostocką, Schweriną. Tarptautinis oro uostas. Laivų statyba, metalurgija, mašinų gamyba, medicinos technikos, elektronikos, chemijos (farmacijos, mineralinių trąšų), medienos apdirbimo, keramikos, tekstilės, siuvimo, maisto (žuvų konservavimo, cukraus, malimo, konditerijos) pramonė, taros gamyba. Turizmas; Liubeko dalis – Travemündės pajūrio kurortas.
Universitetas (įkurtas 1964). Dvi aukštosios specialiosios mokyklos (įkurtos 1969 ir 1978), aukštoji muzikos mokykla (įkurta 1973). Meno (daugiausia sakralinio) ir kultūros istorijos, Behnhauso (pirklių namas), Holstentoro (miesto istorija), etnografijos, gamtos ir aplinkos, archeologijos, teatro figūrų ir kiti muziejai. Heinricho ir Thomo Mannų centras, Günterio Grasso namas. Komercinis muziejus – marcipanų salonas. Liubeko teatras; daug nepriklausomų teatrų. Filharmonija. Kasmetinis tarptautinis kino festivalis Nordische Filmtage Lübeck.
Architektūra
Romaninė gotikinė katedra (1173–13 a., 1341 perstatyta), gotikinės bažnyčios: Šv. Petro, Šv. Jokūbo, Dievo Globos, Šv. Kotrynos (visos 13–14 a.), Švč. Mergelės Marijos (1351). Šventosios Dvasios ligoninė (13 a. antra pusė), gotikinė renesansinė rotušė (13–15 a.), dveji gotikiniai miesto įtvirtinimų vartai su bokštais: Burgtor (1444), Holstentor (1477). Daug paminklų 1942 per bombardavimus sunaikinta, vėliau atkurta.
miesto įtvirtinimų vartai Holstentor Liubeke (1477)
2271
Istorija
Pirmąkart minimas 11 a., buvo slaviškos obodričių genties įtvirtinta Liubicės gyvenvietė. Greta jos 1143 Holšteino grafas Adolfas įkūrė vokiečių gyvenvietę, kurią 1147 sunaikino gaisras. 1159 gyvenvietę atstatė ir jai miesto teises suteikė Saksonijos kunigaikštis Henrikas III. Liubekas buvo pirmasis vokiečių uostas prie Baltijos jūros, sparčiai plėtėsi. Per Liubeką į Livonijos ir Prūsijos žemes keliavo kryžininkai. 1201–26 priklausė Danijai. 1226 tapo laisvuoju imperijos miestu, kuriame plėtota savita teisės sistema (vadinamoji Liubeko teisė). Nuo 1358 Hanzos prekybinės sąjungos (vyravo Baltijos ir Šiaurės jūrų prekyboje) centras, 15 a. pirmoje pusėje buvo vienas didžiausių (po Kölno) Šiaurės Vokietijos miestų. Per 16 a. religinius karus smuko, Liubeko reikšmė toliau mažėjo 1630 paleidus Hanzos sąjungą. 1811–13 valdytas prancūzų. Nuo 1815 Vokietijos sąjungos, nuo 1866 Šiaurės Vokietijos sąjungos, nuo 1871 Vokietijos imperijos dalis. Miesto ūkis atsigavo 1900 iškasus Elbės–Liubeko kanalą. Liubekas išlaikė laisvojo miesto-valstybės statusą iki 1937, kai buvo prijungtas prie Šlėzvigo-Holšteino. Per II pasaulinį karą labai subombarduotas. Miestą greitai atstatyti padėjo daugybė iškeldintųjų iš SSRS okupuotų ir Lenkijai perduotų Vokietijos žemių. 1987 Liubeko senamiestis UNESCO paskelbtas pasaulio paveldo vertybe.
1412
Lietuviai
Liubekas. Lietuvių karo pabėgėlių vaikai (1951)
Iki II pasaulinio karo Liubeke gyveno keliasdešimt lietuvių, karo pabaigoje jų buvo apie 3000. Traukdamiesi nuo artėjančios SSRS kariuomenės, į Liubeką 1945 atvyko dar 10 000 lietuvių (dalis jų buvo iš Meklenburgo). Čia veikiantis lietuvių komitetas (vadovai F. Kirša, P. Zundė, J. Gleža, V. Manelis ir kiti) išdavė jiems asmens liudijimus. 1945–46 Liubeke ir jo apylinkėse veikė 10 lietuvių karo pabėgėlių stovyklų (daugelis jose gyvenusių lietuvių vėliau emigravo į Didžiąją Britaniją, išvyko gyventi į kitas Vokietijos vietoves). Dviejose Liubeko stovyklose 1958 dar gyveno apie 100 lietuvių. 1945–50 aktyviai veikė įvairios lietuvių organizacijos, 1945–46 vadinamasis liaudies universitetas, 1945–48 – lietuvių gimnazija, 1946–48 – technikos mokykla. 1945–48 Liubeke buvo leidžiami laikraščiai Akiračiai, Evangelikų kelias, Laisvės varpas, Laisvėn, Sandora. 1949–50 čia buvo Lietuvių tremtinių bendruomenės Šlėzvigo‑Holšteino apygardos centras. 1990 Lietuvai atkūrus nepriklausomybę lietuvių Liubeke pradėjo gausėti; nuo 1950 veikia Vokietijos lietuvių bendruomenės Liubeko apylinkė.
1580