Liùblino istòrija. 10 a. dabartinio Liublino vietoje buvo prekybinė gyvenvietė ir bažnyčia, 12 a. – pilis. Pirmą kartą paminėtas 1198. 1240–1304 priklausė Haličui. 1317 gavo miesto teises. Nuo 14 a. amatų, prekybos (vykdavo didžiausios Lenkijoje, vėliau Abiejų Tautų Respublikoje, mugės, 1383 Liublinas gavo prekybos su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste privilegiją), nuo 16 a. – ir kultūros centras. 1386 Liubline Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila buvo išrinktas Lenkijos karaliumi. Nuo 1474 vaivadijos centras. Susidarė viena didžiausių ir svarbiausių Abiejų Tautų Respublikos žydų bendruomenių (veikė religinės mokyklos – ješivos, spaustuvės, 1580–1764 rinkdavosi Lenkijos, iki 1623 – ir Lietuvos žydų seimas). 16 a. antroje pusėje–17 a. pirmoje pusėje reformacijos centras (arijonų, kalvinų bendruomenės). 1569 mieste pasirašyta Lenkijos ir Lietuvos Liublino unija. Nuo 1578 posėdžiaudavo Lenkijos tribunolas.
turgaus aikštės Liublino senamiestyje vaizdas iš viršaus; aikštės viduryje – senoji rotušė (dabar rotušės ir Karūnos tribunolo istorijos muziejus)
Po 17 a. vidurio karo su Švedija ir 1720–21 Šiaurės karo Liublinas smuktelėjo iki regioninio centro. 1795–1809 priklausė Austrijai, 1809–15 Varšuvos kunigaikštystei, nuo 1815 – Rusijos imperijai (Lenkijos karalystei). Nuo 1819 vyskupijos, 1837–1915 gubernijos centras. Per I pasaulinį karą 1915–18 buvo Austrijos-Vengrijos sukurtos Generalinės gubernijos sostinė. Per II pasaulinį karą veikė daug priverstinio darbo stovyklų, getas, Liublino priemiestyje – Majdaneko koncentracijos stovykla (apie 500 000 kalinių). 1944 07–1945 01 prosovietinio Lenkijos nacionalinio išsivadavimo komiteto buveinė, laikinoji sostinė. Po karo labai išsiplėtė (prie Liublino prijungta daug gretimų kaimų ir gyvenviečių, gyventojų padaugėjo trigubai), išplėtota pramonė. 1980 07 vyko darbininkų streikai. Nuo 1919 Liublinas – vaivadijos centras.
2271
-Liublinas