Liùbušo žẽmė (lenk. Ziemia Lubuska), Lbaus žẽmė, istorinė sritis Lenkijoje ir Vokietijoje abipus Oderio vidurupio, tarp Silezijos ir Vakarų Pamario.
Ankstyvaisiais viduriniais amžiais čia gyveno vakarų slavų liubušanų gentys (jų svarbiausias centras – Liubušas, lenkiškai Lubusz, dabar – Vokietijos miestas Lebus). Nuo maždaug 967 regionas priklausė Lenkijai. 1124 įkurta Liubušo vyskupija (pavaldi Gniezno, nuo 1424 – Magdeburgo arkivyskupijai; 1598 panaikinta).
Per Silezijos kunigaikštysčių tarpusavio kovas (Lenkijos susiskaldymo laikotarpiu) Liubušo žemė 1252 atiteko (buvo parduota) Brandenburgui; iš čia sukurtos Naujosios Markos vyko vokiečių ekspansija į baltų ir lenkų žemes. Nuo 13 a. į Liubušo žemę kėlėsi vokiečių kolonistai. 16 a., plintant reformacijai, beveik visi Liubušo žemės gyventojai suvokietėjo. Nuo 1701 Liubušo žemė priklausė Prūsijos karalystei (sudarė dalį Frankfurto apygardos; centras – Frankfurtas prie Oderio), nuo 1871 – Vokietijai. 1945 Liubušo žemės rytinė dalis (apie 60 % teritorijos) perduota Lenkijai.