Liubùtsko sutarts, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo ir Maskvos didžiojo kunigaikščio Dmitrijaus (vėliau įgijusio Doniečio pravardę) sutartis, kuria baigtas pirmojo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės–Maskvos karo (1368–1408) pirmasis etapas (1368–72). Sudaryta 1372 vasarą netoli Liubutsko (prie Okos, į šiaurės vakarus nuo Tulos).
Algirdo ir Dmitrijaus kariuomenių susitikimas prie Liubutsko 1372 (Iliustruotojo metraščių sąvado miniatiūra, 16 a. antra pusė)
Per tą karą Algirdas, remdamas svainį Tverės didįjį kunigaikštį Michailą Aleksandrovičių, pretenduojantį į Vladimiro didžiojo kunigaikščio (nominalaus to meto Rusios valdovo) sostą, į Maskvos valdas surengė tris žygius. 1368 ir 1370 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenė (žygiavo ir Algirdo submonarcho Kęstučio bei kitų lietuvių kunigaikščių pajėgos) nusiaubė Maskvos valdas ir sudegino Maskvos priemiesčius, bet mūro siena (baigta 1367) apjuosto Kremliaus paimti neįstengė. 1372 per Algirdo trečiąjį žygį iš anksto pasirengusi Dmitrijaus kariuomenė valstybės pasienyje pastojo kelią Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pajėgoms ir neleido joms veržtis Maskvos link. Kautynės nepradėtos. Sutartimi Algirdas atsisakė remti Michailą Aleksandrovičių ir kariauti su Maskva.
Liubutsko sutartis parodė, kad gana lengvo Rusios žemių užėmimo laikotarpis Lietuvai baigėsi ir kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė nepajėgia įveikti Maskvos. Nusistojo laikina abiejų pusių jėgų pusiausvyra, rusų žemėse padidėjo Maskvos autoritetas. 1375 Dmitrijus karine jėga privertė Michailą Aleksandrovičių atsisakyti pretenzijų į Rusios valdovo sostą ir Vladimiro didžiuoju kunigaikščiu pripažinti jį.
1412