Liucferis (Lucifer < lot. lux – šviesa + ferre – nešti), krikščionių demonologijoje – velnias, pragaro valdovas. Žodis Liucifer pavartotas Biblijos vertimuose į lotynų ir graikų kalbas. Jeronimo verstoje Biblijoje į lotynų kalbą žodis Liuciferis vartojamas kaip vardas. Biblijoje hebrajų kalba (Iz 14, 12) vartojamas vardas (titulas) Heilelis (Spindulingasis), dievybės Šaharo (Aušrinio) sūnus, kaip semitų vienas dievų. Pranašas Izaijas ironiškai vartojo šį vardą išreikšti Babilonijos karaliaus išdidumui, puikybei ir nuopuoliui. Viduriniais amžiais krikščioniškoje mitologijoje lotynų kalbos žodžiu Lucifer imta vadinti aukščiausiąjį puolusį angelą. Šis vaizdinys kilo alegoriškai interpretuojant Iz 14, 12–15 aprašytą Babilonijos karaliaus sutriuškinimo viziją, bet angelų nuopuolio vaizdinys yra atėjęs iš apie 3–2 a. pr. Kr. judėjų mitologijos. Kilo, spėjama, iš Pr 6, 1–2 istorijos apie dangiškųjų būtybių (Dievų sūnų) santuokos su žmonių dukterimis interpretavimo. Istorijų apie puolusius angelus yra apokrifinėje 2 a. prieš Kristų–1–2 a. po Kristaus literatūroje; Adomo ir Ievos gyvenime (Vita Adae et Evae 1 a.) Dievo priešininkas vaizduojamas Adomo ir Ievos laikais, apokrifinėje Enocho knygoje Dievo priešininkas (Satanaelis) aprašomas kaip prieš Dievą sukilęs ir į pragarą nutrenktas arkangelas.
565