Girà Liudas 1884 08 27Vilnius 1946 07 01Vilnius, lietuvių rašytojas. V. Sirijos Giros tėvas. Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys (1946).
Biografija
Liudas Gira
1901–05 mokėsi Vilniaus kunigų seminarijoje, bet kunigu netapo. Didžiojo Vilniaus seimo sekretorius. Vienas Lietuvos mokytojų sąjungos ir Lietuvių mokslo draugijos kūrėjų. Mėgėjų teatro Vilniuje režisierius ir artistas. Bendradarbiavo laikraščiuose Vilniaus žinios, Lietuvos ūkininkas, Viltis. 1911–12 redagavo almanachą Švyturys, įkūrė ir redagavo pirmąjį lietuvių literatūros žurnalą Vaivorykštė (1913–14). 1918 Vilniaus karo komendantas, savanorių būrio vadas. 1919 bolševikų kalintas Daugpilyje ir kitur. 1919 pabaigoje Krašto apsaugos ministerijos Žvalgybos skyriaus vadovas Kaune, L. Giros vadovaujamas skyrius likvidavo peoviakų rengiamą perversmą. 1922–25 Valstybės dramos, 1925–26 Valstybės teatro direktorius, 1926–34 Švietimo ministerijos Knygų leidimo komisijos sekretorius. 1937–38 redagavo laikraštį Literatūros naujienos. 1938–39 Lietuvių rašytojų draugijos pirmininkas.
1940 SSRS okupuotos Lietuvos vadinamojo Liaudies seimo atstovas. Kaip kolaborantinio seimo delegatas 1940 Maskvoje dalyvavo SSRS Aukščiausiosios Tarybos sesijoje, kuri įformino Lietuvos aneksiją. 1940–41 LSSR švietimo komisaro pavaduotojas. Per SSRS–Vokietijos karą gyveno Penzoje, buvo 16 lietuvių divizijos kapitonas.
Kūryba
1903–20 L. Giros poezijoje (rinkiniai Dul dul dūdelė 1909, Žalioji pievelė 1911, Laukų dainos, Tėvynės keliais, abu 1912, poema Milžinkapių daina 1910) ryšku liaudies dainų intonacijos, melancholijos ir elegiškumo pradai, dzūkų tautosakos poetika. 1921–40 poezijoje (rinkiniai Žiežirbos 1921, Žygio godos 1928, Šilko gijos, Amžių žingsniai, abu 1929) vyrauja meilės, istoriniai, patriotiniai motyvai, žymu simbolizmo įtaka. Sovietinės okupacijos laikotarpiu parašė socializmo ideologijos eilių (poema Stalino LTSR konstitucija 1940, eilėraščių rinkinys Žalgirio Lietuva 1942). L. Giros dramoms (tragedija Kerštas, Svečiai, abi 1910, Beauštanti aušrelė 1913, Paparčio žiedas 1928) būdingos neoromantizmo tendencijos.
Literatūros mokslo ir kritikos straipsniuose (pasirašinėjo daugiausia slapyvardžiu E. Radzikauskas) nagrinėjo meno kultūros tradicijos susiformavimo prielaidas Lietuvoje, rėmė literatūros srovių įvairovę. Parašė veikalą Lietuviškosios eilėdaros kūrimosi raida 16–18 a. (1934), studijų apie Lazdynų Pelėdą, V. Ažukalnį-Zagurskį, J. Biliūną, literatūrinės kritikos straipsnių. Parengė Lazdynų Pelėdos, K. Sakalausko-Vanagėlio, P. Vaičaičio, E. Steponaičio raštus, sudarė pirmąsias lietuvių poezijos antologijas Lietuva pavasarį, vasarą, rudenį ir žiemą (1911), Cit, paklausykit (1914), išvertė A. Puškino, M. Lermontovo, K. Balmonto, T. Ševčenkos, lenkų poetų kūrinių. L. Giros eilėraščių išversta į rusų, baltarusių, lenkų, bulgarų, ukrainiečių ir kitas kalbas.
-Radzikauskas; -E. Radzikauskas; -Liudas Gira
R: Raštai t. 1 Kaunas 1928, Kritikos raštai Kaunas 1928, Raštai 5 t. Vilnius 1960–63. L: K. Doveika Liudas Gira Vilnius 1974.
2380