Petruševskaja Liudmila (rus. Людмила Петрушевская, Liudmila Petrušèvskaja) 1938 05 26Maskva, rusų rašytoja, dramaturgė. 1961 baigė Maskvos universitetą (žurnalistiką), dirbo žurnaliste periodinių leidinių redakcijose, radijuje. Nuo 1971 lankė A. Arbuzovo vadovaujamą jaunų dramaturgų studiją Maskvoje. Rašyti pjeses pradėjo 20 amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžioje.
Liudmila Petruševskaja
Vienaveiksmėse pjesėse, pjesėse monologuose (Činzano 1973, Laiptų aikštelė / Lestničnaja kletka, Meilė / Ljubov', abi 1974, Andante 1975, Smirnovos gimimo diena / Den' roždenija Smirnovoj, Aš jaudinuosi dėl Švedijos / Ja boleju za Šveciju, abi 1977, Vandens stiklinė / Stakan vody 1978, Praeikite į virtuvę / Prochodite v kuchnju 1979) atspindimas aštuntojo dešimtmečio sovietinio žmogaus, atsidūrusio ribinėje gyvenimo situacijoje, mentalitetas, rutina, dorovinis nuosmukis. Pjesėse Muzikos pamokos (Uroki muzyki, pastatyta 1973, Vilniaus rusų dramos teatre pastatyta 1988, režisierius R. Viktiukas), Drėgna koja, arba Draugų susitikimas (Syraja noga, ili Vstrečja druzej 1978), Trys merginos žydrais rūbais (Tri devuški v golubom 1980, pastatyta 1985) vaizdavo šeimos, meilės ir draugystės irimą. Romanų Burliokas (Burlak 1992), Mus pavogė: Nusikaltimų istorija (Nas ukrali: Istorija prestuplenij 2017, lietuvių kalba 2020), novelių pagrindinė tema – moters likimas.
Dar parašė kūrinių vaikams. L. Petruševskajos kūrybai būdinga socialinės ir politinės analizės aštrumas, ištisinis temos monologizavimas, leksinis daugiareikšmiškumas, dažnai naudojama miesto gatvių žargonas, sentencijos, humoras.
Lietuvių kalba dar išleista jos novelių ir prisiminimų knyga Mergaitė iš „Metropolio“ (2011).