Liudomiras Slendzinskis

Liudomiras Slendzinskis

Slendznskis Liudomiras (lenkiškai Ludomir Sleńdziński) 1889 10 29 (kitais duomenimis, 11 11, 11 16, 12 16)Vilnius 1980 11 26Krokuva, Lietuvos tapytojas. V. Slendzinskio sūnus. 1909–16 studijavo Peterburgo dailės akademijoje. 1920 Vilniaus dailininkų draugijos vienas įkūrėjų, iki 1939 pirmininkas. Nuo 1923 grupės Rytm narys. 1923–24 keliavo po Italiją, susižavėjo italų renesanso daile. 1927–29 lankėsi Graikijoje, Egipte, Sirijoje, Libane, Turkijoje, Palestinoje. 1929–40 dėstė Vilniaus universitete, 1940–43 – Vilniaus dailės akademijoje; profesorius (1938). 1937 už polichrominį reljefą Motinos portretas pelnė aukso medalį Paryžiaus pasaulinėje parodoje. 1945–60 dėstė Krokuvos politechnikos institute; 1948–56 prorektorius, 1956–60 rektorius.

Kūryba

L. Slendzinskis – vienas ryškiausių Vilniaus neoklasicizmo mokyklos atstovų. Daugiausia tapė portretus (skulptoriaus R. Jakimavičiaus, 1922, žmonos, 1925, motinos, 1928, maršalo J. Piłsudskio, 1929, autoportretas, 1971), sukūrė peizažų (Vasara 1926, Pavasaris 1967), buitinių kompozicijų (Berniukai prie Neries 1922), paveikslų autobiografiniais motyvais (ciklas Dienoraštis 1965–66). Dekoravo Seimo rūmų (1929), Užsienio reikalų ministerijos sales (1937; abu Varšuvoje), Krašto ūkio banko Vilniuje (dabar bendrovės Fragrances International verslo ir administracijos pastatas; 1938) interjerus. Kūrybai būdinga Peterburgo klasicizmo, italų neoklasicizmo, vietinės dailės principai. Vėlyvuosiuose paveiksluose ryškėjo stilizuoto realizmo bruožai. L. Slendzinskio tapybos maniera ir pedagoginė veikla turėjo didelę įtaką 20 a. pirmos pusės Vilniaus dailininkų kūrybai.

L. Slendzinskis. Žmonos Irenos portretas (aliejus, 1925, Varšuvos nacionalinis muziejus)

Parodos

Dalyvavo Venecijos bienalėje (1926, 1932, 1936).

Kūriniai muziejuose

Kūrinių turi Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Lietuvos nacionalinis muziejus, Varšuvos nacionalinis muziejus.

Atminimo įamžinimas

1993 Balstogėje atidaryta Slendzinskių šeimos galerija.

2271