Lenkijos karaliaus Liudviko Vengro portretas (aliejus, 1768–71, dailininkas M. Bacciarelli, Varšuvos karalių pilis)
Liùdvikas I Didỹsis (vengr. Lajos I Nagy, lenk. Ludwik I Wielki) 1326 03 05 1382 09 10Nagyszombat (dabar Trnava, Slovakija), Vengrijos (1342–1382) ir Lenkijos (1370–82) karalius. Anžu dinastijos. Vengrijos karaliaus Karolio Roberto sūnus, Lenkijos karalienės Jadvygos tėvas. Laikomas vienu žymiausių Vengrijos valdovų, užtikrinusių jos politinį, ekonomikos ir kultūros suklestėjimą. Tęsdamas tėvo politiką stiprino karaliaus valdžią. Rėmėsi didikais, bet 1351 Seime sulygino didikų ir bajorų teises. Globojo miestus, skatino vokiečių kolonizaciją Transilvanijoje. Rėmė Bažnyčios religinę ir kultūrinę veiklą. 1367 įkūrė pirmąjį šalyje Pešto universitetą. Sustiprino Vengrijos tarptautinę padėtį. 1343 jos vasalu vėl tapo Valakija, 1356 – Bosnija ir Serbija. 1347–48 ir 1350 surengė žygius į Neapolį siekdamas ne tik atkeršyti karalienei Joanai I už vyro Andriaus, Liudviko brolio, nužudymą, bet ir užvaldyti Neapolį. Pasiekė karinių pergalių, bet dėl maro pasitraukė (1352 pasirašė su Joana I taiką).
1351–52 padėjo savo dėdei Lenkijos karaliui Kazimierui III Didžiajam kariauti su lietuvių kunigaikščiais dėl Haličo-Voluinės kunigaikštystės (per Belzo apsiaustį buvo sužeistas). 1351 su lietuvių kunigaikščiu Kęstučiu derėjosi dėl katalikiško Lietuvos krikšto; Kęstutis derybas nutraukė. 1358 Liudvikas buvo vienas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo ir kunigaikščio Kęstučio, Lietuvos submonarcho, nesėkmingų derybų su Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Karolio IV Liuksemburgo atstovais tarpininkų. 1377 vadovavo sėkmingam jungtinės Lenkijos ir Vengrijos kariuomenės žygiui prieš Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Po karų su Venecija (1356–58 ir 1378–81) užvaldė Dalmatiją ir Dubrovniką.
Liudvikas I Didysis soste (iliustruotos kronikos Chronicon Pictum pirmasis puslapis, 14 a. antra pusė, Vengrijos nacionalinė Széchényi biblioteka Budapešte)
Vengrijos karalius Liudvikas I Didysis prisiekia, kad jam tapus Lenkijos karaliumi bus išsaugotos visos gyventojų privilegijos, teisės ir laisvės (1355 01 24, Buda; Krokuvos nacionalinis muziejus)
1370 mirus sūnų neturėjusiam Kazimierui III Didžiajam Liudvikas I Didysis, kaip jo tėvo buvo sutarta dar 1339, o 1355 patvirtinta Kazimiero III Didžiojo ir Liudviko susitarimu, Krokuvoje vainikavosi Lenkijos karaliumi. Lenkijos reikalais nelabai domėjosi. Ją valdyti pavedė motinai Kazimiero III Didžiojo seseriai Elžbietai (1305–80; nuo 1377 valdė Opolės kunigaikštis Vladislovas, nuo 1380 – Regentų taryba). Už tai, kad viena jo dukterų (sūnų Liudvikas I Didysis neturėjo) taptų Lenkijos sosto įpėdine, 1374 suteikė bajorams Košicės privilegiją. Po Liudviko I Didžiojo mirties Vengrijos ir Lenkijos asmeninė unija nutrūko: 1382 Vengrijos sostą paveldėjo jo vyresnioji duktė Marija, o Lenkijos karaliene 1384 išrinkta jaunesnioji duktė Jadvyga, kuri 1386 ištekėjo už Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos.
Liudvikas Vengras; Liudvikas Anžu