Liudvikas XV (Louis XV) 1710 02 15Versalis 1774 05 10Versalis, Prancūzijos karalius (1715–74). Burbonų dinastijos. Liudviko XIV proanūkis, Burgundijos hercogo Liudviko (Liudviko XIV anūko) sūnus.
Mažamečio Liudviko XV vardu valdė regentas Liudviko XIV brolio sūnus Pilypas Orleanietis. Jam 1723 mirus 1725 Liudvikas XV paskelbtas pilnamečiu ir apvesdintas su emigracijoje gyvenančio Stanislovo Leščinskio dukterimi Marija Leščinska. 1726 Liudvikas XV panaikino pirmojo ministro pareigybę, bet faktiškai karalystės valdymą patikėjo savo auklėtojui, kardinolui A. H. de Fleury, kuris tęsė regento vykdytą taikią užsienio politiką. Liudviko XIV karų nuniokota šalis atsigavo ekonomiškai, pagerėjo valstybės finansų būklė. Vyko tik vienas karas su Austrija (vadinamasis Abiejų Tautų Respublikos įpėdinystės karas 1733–35); Liudviko XV uošviui susigrąžinti Abiejų Tautų Respublikos sosto nepavyko. Mirus A. H. Fleury Liudvikas XV pradėjo valdyti asmeniškai ir gana nevykusiai, nors Prancūzija Šiaurės Amerikoje užėmė Misisipės slėnį, išplėtė Luizianos koloniją, į savo įtaką perėmė dalį Indijos.
Liudvikas XV (1748, dailininkas Mauriceʼas Quentinas de La Touras, Luvras)
Atsinaujino karai su Didžiąja Britanija, Septynerių metų kare (1756–63) Prancūzijos sąjungininkais buvo Austrija ir Rusija, bet sausumoje pralaimėjo mūšių su Prūsija, o jūrose ir užjūrių kolonijose – su Didžiąja Britanija. Po šio karo Prancūzija neteko visų valdų Šiaurės Amerikoje, Indijoje išlaikė tik 3 miestus prie jūrų. Iš kolonijinės imperijos beliko salos Karibų jūroje. Septynerių metų karas Prancūzijos teritorijoje nevyko, šalies visuomenei kolonijų praradimas didelio įspūdžio nepadarė, tačiau plito priešingos absoliutizmui ir Katalikų Bažnyčiai švietėjų idėjos (Šviečiamasis amžius). Kėlė nepasitenkinimą Liudviko XV rūmų prabangus gyvenimas, iždo lėšų švaistymas karaliaus favoričių užgaidoms. Favoritė markizė J. A. de Pompadour 1745–64 turėjo didžiausią įtaką Liudvikui XV, faktiškai buvo jo bendravaldė. Liudvikas XV toleruodavo švietėjų kritiką, bet jų siūlomų reformų nevykdė, išskyrus šalies jėzuitų vienuolijos panaikinimą 1762.
Liudviko XV valdymo pabaigoje kancleris R.‑N.‑Ch.‑A. de Maupeou panaikino savarankiškumu pasižymėjusius, bet visiškai korumpuotus aukštuosius teismo rūmus – Paryžiaus parlamentą. Ši priemonė Liudviko XV valdymui populiarumo nesuteikė, nors ji reiškė reformų pradžią. Liudvikui XV mirus Paryžiaus parlamentas buvo atkurtas (Liudvikas XV dar galėjo pradėti reformas, bet jam trūko ryžto ir noro), Prancūzijos karalystės sostas atiteko anūkui Liudvikui XVI.
L: Istorija francii t. 1 Moskva 1972; M. Antoine Louis XV Paris 1989; F. Bluche Louis XV Paris 2003; A.‑L. Guéganic Louis XV: Le Règne fastueux Paris 2008.
2803