Liuksemburgai

Liùksemburgai (Luxemburger), vidurinių amžių Vokietijos didikų giminė. Vėlyvaisiais viduriniais amžiais Liuksemburgai po Habsburgų buvo dažniausiai renkami Vokietijos karaliais ir Šventosios Romos imperijos imperatoriais. Nuo 1070 Liuksemburgai valdė Limburgo, nuo 1270 – Liuksemburgo grafystes. Pirmasis Liuksemburgas, išrinktas Vokietijos karaliumi (1308), buvo grafas Henrikas (karalius Henrikas VII). Po sėkmingo žygio į Italiją 1312 jis tapo Šventosios Romos imperijos imperatoriumi. Liuksemburgai naudojosi valdžia, kad per karus ar vedybomis gausintų giminės turtus. Henriko VII sūnus Jonas Liuksemburgas 1310 tapo Čekijos karaliumi. Gavęs popiežiaus leidimą 1329 surengė žygį į Žemaitiją. 1334 jis vedė Beatričę iš Burbonų giminės ir rėmė Prancūzijos kovas; 1346 žuvo Crécy mūšyje. Vienas iškiliausių Liuksemburgų buvo Prancūzijoje mokslus baigęs Jono sūnus Karolis (nuo 1346 Vokietijos karalius). Mirus tėvui jis 1346 tapo ir Čekijos karaliumi, o 1355 karūnavosi Šventosios Romos imperijos imperatoriumi (Karolis IV Liuksemburgas). Karolis IV Liuksemburgas įkūrė Prahos, Orange’o ir Pavijos universitetus. Valdant jam Liuksemburgų valdos išsiplėtė: 1355–1404 jie valdė Brabantą ir Limburgą, 1373–1415 – Brandenburgą. Karolio IV Liuksemburgo sūnus Vaclovas 1376 išrinktas Vokietijos, 1378 mirus tėvui tapo Čekijos karaliumi (Vaclovas IV). Kitas sūnus Zigmantas 1385 vedė Vengrijos karalienę Mariją ir 1387 tapo Vengrijos karaliumi, 1411 jis buvo išrinktas Šventosios Romos imperijos imperatoriumi ( Zigmantas I), 1396 vadovavo dideliam, bet nesėkmingam kryžiaus žygiui prieš turkus, buvo sumuštas Bulgarijoje, prie Nikopolio. Bevaikiam Zigmantui I 1437 mirus baigėsi vyriškoji Liuksemburgų giminės linija. Po jo dukters Elžbietos, ištekėjusios už Albrechto II Habsburgo, mirties Liuksemburgų turtai atiteko Habsburgams, tik valdos į vakarus nuo Reino perėjo Burgundijai.