Liùksemburgo architektūrà
Iki 16 amžiaus
Išliko neolito ir ankstyvojo bronzos amžiaus dolmenų, 1 a. pr. Kr. romėniškų termų Diekirche (Diekircho apygarda), galerijų, pirčių Heisdorfe (Liuksemburgo apygarda), Christnache, amfiteatrų Berdorfe (abu Grevenmacherio apygarda) fragmentų. Išliko 10–13 a. bažnyčių: Šv. Lauryno Diekirche (10 a.), Šv. Vilibrordo Echternache (1017–31, atstatyta 1935), vienuolynų ansamblių – cistersų Differdange (1235), trinitorių Viandene (1248). 11–15 a. pastatyta romaninių, gotikinių pilių (Larochette, Beauforte, Tuntange).
Nuo 16 a. plito renesansas (Didžiojo hercogo rūmai Liuksemburge, išliko 1563 fasadas, pilys Viandene, Vintrange, Ansemburge), vėliau – barokas (Dievo Motinos katedra sostinėje, 1621).
17–20 amžius
Nacionalinio taupomųjų kasų banko rūmai (1913, architektas J. P. Koenigas)
Šv. Jono bažnyčia (17 a. pradžia) ir buvusios Neumünsterio abatijos pastatas (17 a. pabaiga–18 a. pradžia) Liuksemburgo priemiestyje
17 a. antroje pusėje sostinė Liuksemburgas tapo viena didžiausių tvirtovių Europoje: pastatyta 23 km požeminių tunelių – kazematų, Bocko, Becko tvirtovės, Thüngeno fortas (1732, dabar Didžiojo hercogo Jono moderniojo meno muziejus, 2006 rekonstruotas, architektas I. M. Pei). 19 a. pirmoje pusėje vyravo neoklasicistinės tendencijos (bažnyčia Mersche, rotušė sostinėje, 1830), 20 a. pradžioje – eklektinės formos (geležinkelio stotis sostinėje, architektai A. Rüdellis, K. Jüsgenas, 1913, neoromantinis benediktinių Šv. Mauricijaus ir šv. Mauro vienuolynas Clervaux, 1910, su eklektine bažnyčia, 1911). 20 a. šiuolaikinės architektūros pastatų daugiausia pastatyta sostinėje, juos projektavo vietiniai (L. Krieras, R. Krieras, R. Lentzas) ir gretimų šalių architektai (Liuksemburgo filharmonija, architektas Chr. de Portzamparcas, 2005).
Pasaulio paveldo vertybės
Liuksemburgo miestas (nuo 1994).
652
Liuksemburgo kultūra
Liuksemburgo konstitucinė santvarka
Liuksemburgo partijos ir profsąjungos
Liuksemburgo ginkluotosios pajėgos