Liùksemburgo istòrija
Senovės laikai ir viduriniai amžiai
Antikos laikais Liuksemburgo teritorija buvo romėnų Belgiškosios Galijos provincijos, vėliau – frankų Austrazijos karalystės, Karolio Didžiojo imperijos dalis. 10 a. čia susikūrė grafystė, jos centru tapo romėnų tvirtovės vietoje iškilusi Liuksemburgo pilis ir greta įsikūręs miestas. 1060 šią teritoriją įsigijo Liuksemburgų dinastijos pradininkas grafas Konradas. Jo valda buvo savarankiškas politinis vienetas, nominaliai priklausantis Šventajai Romos imperijai. Liuksemburgų dinastijos atstovai vėliau buvo renkami Šventosios Romos imperijos imperatoriais, Čekijos karaliais, tarp jų buvo Triero ir Mainzo arkivyskupų. 1354 Karolis IV Liuksemburgas suteikė grafystei kunigaikštystės statusą (buvo Čekijos karalystės dalis). 1437 Liuksemburgams išmirus kunigaikštystė trumpam atiteko Habsburgams. 1443 Liuksemburgo kunigaikštystę užgrobė Burgundijos hercogas Pilypas III Gerasis. 1482 ji vėl atiteko Habsburgams. Vėliau Liuksemburgo teritoriją ne kartą siekė paveržti Prancūzija.
Karolis IV Liuksemburgas (tempera, apie 1371, dailininkas Teodorikas; Prahos arkivyskupo Jano Očko voto fragmentas; Prahos nacionalinė galerija)
Naujieji laikai
Didžiojo kunigaikščio rūmai Liuksemburge
1795 Liuksemburgas tapo Prancūzijos Forêts departamento dalimi. 1815 Prancūzijos imperatoriui Napoleonui I patyrus pralaimėjimą Vienos kongresas įkūrė Liuksemburgo Didžiąją Kunigaikštystę ir atidavė ją personaliai valdyti Nyderlandų karaliui Vilhelmui I. Šio laikotarpio Liuksemburgo tarptautinis statusas buvo sudėtingas, nes tuo pačiu metu jis priklausė ir Vokietijos konfederacijai, jo sostinėje stovėjo Prūsijos kariuomenės įgula. 1830 Liuksemburgo gyventojai parėmė Belgiją, kuri sukilo prieš Vilhelmą I. Belgija tapo savarankiška karalyste, prie kurios vadinamosios didžiosios valstybės (Austrija, Didžioji Britanija, Prancūzija, Prūsija, Rusija) prijungė ir prancūziškai kalbančią Liuksemburgo dalį (dabartinė Liuksemburgo provincija, Belgija).
Liuksemburgo didžiojo kunigaikščio herbas (didžiojo kunigaikščio rūmų balkono fragmentas)
1839 Vilhelmas I pripažino naujas savo valdų ribas, šis išlikęs Liuksemburgas 1839–67 buvo Nyderlandų autonominė dalis; jai naujasis Nyderlandų karalius Vilhelmas II 1856 suteikė liberalią konstituciją. 1866 Vokietijos konfederacija buvo paleista, Liuksemburgas tapo savarankiška, pagal didžiųjų valstybių 1867 Londone pasirašytą sutarimą, neutralia valstybe. 1890 mirus Vilhelmo II įpėdiniui Nyderlandų karaliui Vilhelmui III Liuksemburgo sostas atiteko vokiškos Nasau dinastijos kunigaikščiui Adolfui.
20–21 amžiai
1912 frankų salijų teisės principas, draudžiantis moterims paveldėti valdžią, buvo panaikintas, pirmąja didžiąja kunigaikštiene tapo Marija Adelė. Per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus Liuksemburgą buvo okupavusi Vokietija; 1940–44 didžiosios kunigaikštienės Šarlotės (valdė 1919–64) vadovaujama vyriausybė veikė emigracijoje Londone. 1942 Vokietija aneksavo Liuksemburgą, jo gyventojus paskelbė Vokietijos piliečiais, keliolika tūkstančių jų tarnavo Vokietijos kariuomenėje, buvo uždrausta prancūzų kalba. 1944 09 (galutinai po Ardėnų operacijos 1945 01) Liuksemburgą išvadavo Jungtinių Amerikos Valstijų kariuomenė. 1945 Liuksemburgas tapo Jungtinių Tautų nariu steigėju. Po karo jis prisidėjo prie Europoje vykstančių integracinių procesų: 1948 sudarė ekonominę sąjungą su Belgija ir Nyderlandais (Beniliuksas), 1951 įstojo į Europos anglių ir plieno, 1957 – į Europos ekonominę ir Europos atominės energijos bendrijas. 1949 atsisakė neutralumo politikos ir įstojo į NATO.
didžioji kunigaikštienė Šarlotė
Šalies ūkis nuolatos kilo, politiniam gyvenimui buvo būdingos ilgalaikės partijų koalicijos. 1974, pirmąkart nuo 1919, rinkimus pralaimėjo Krikščionių socialinė liaudies partija, buvo sudaryta centro kairiųjų (Demokratų ir Liuksemburgo socialistų darbininkų partijų) vyriausybė. 1984 Krikščionių socialinė liaudies partija grįžo į valdžią. 1992 Liuksemburgas ratifikavo Maastrichto sutartį, 2002 šalies valiuta tapo euras. Ilgametis Krikščionių socialinės liaudies partijos lyderis, buvęs ministras pirmininkas J. Santeras 1995–99 buvo Europos Komisijos pirmininkas. Ministro pirmininko poste jį pakeitęs J. C. Junckeris (šias pareigas ėjo iki 2013) tęsė integracijos į Europos Sąjungą politiką.
21 a. pradžioje Liuksemburgas išlieka modernia konstitucine monarchija. Nuo 1964 valdęs Jonas 2000 atsisakė sosto sūnaus Henriko naudai. Nuo 2013 12 ministro pirmininko pareigas eina centristinei Demokratų partijai atstovaujantis Xavier Bettelis.
Liuksemburgo konstitucinė santvarka
Liuksemburgo partijos ir profesinės sąjungos
Liuksemburgo ginkluotosios pajėgos