liuminescencinės lempos
liuminesceñcinė lémpa, elektros išlydžio (dažniausiai lankinio) šviesos šaltinis. Dauguma liuminescencinių lempų turi skaidrią kolbą ir elektrodus (kartais naudojami pagalbiniai uždegimo elektrodai). Daugelis liuminescencinių lempų, be išlydžio kolbos (degiklio), dar turi ir išorinę kolbą degiklio mechaninei apsaugai, aplinkos šiluminiam poveikiui ir degiklio įvadų oksidacijai mažinti, lempos šviesos parametrams keisti parenkant kolbos formą ir medžiagą arba jos vidinio paviršiaus dangą. Liuminescencinės lempos būna cilindrinės, kapiliarinės, rutulinės. Optinę spinduliuotę skleidžia išlydžio ultravioletinių spindulių sužadintas liuminescencinės lempos kolbos vidinį paviršių dengiantis liuminoforo sluoksnis. Liuminescencinės lempos skleidžiamos spinduliuotės spektrą lemia išlydžio plazmoje esantys cheminiai elementai ar jų junginiai, t. p. liuminoforai.
Pagal liuminescencinės lempos dujų slėgį liuminescencinės lempos skirstomos į mažaslėges (0,1–104 Pa), didžiaslėges (3·104–106 Pa) ir labai didelio slėgio (daugiau kaip 106 Pa). Liuminescencinės lempos galios diapazonas nuo kelių iki kelių tūkstančių vatų. Naudojimo trukmė siekia kelias dešimtis tūkstančių valandų. Šviesos našumas gali viršyti 300 lm/W (mažaslėgės natrio lempos).
Mažaslėgę natrio liuminescencinę lempą 1932 sukūrė Gillesas Holstas (Nyderlandai), mažaslėgės gyvsidabrio liuminescencinės lempos pirmą kartą viešai demonstruotos 1939 Jungtinėse Amerikos Valstijose. 1960 sukurtos didžiaslėgės metalų halogenidų ir natrio lempos.