liuminizmas

J. F. Kensett. Paplūdimys Beverly, Masačusetsas (aliejus, 1860, Santa Barbaros meno muziejus)

liuminzmas (lot. lumen, kilm. luminis – šviesa), 19 a. Jungtinių Amerikos Valstijų tapybos kryptis – peizažinė tapyba. Plėtota 1845–80. Terminą pasiūlė Jungtinių Amerikos Valstijų dailės istorikas Johnas Irelandas Howeʼas Bauras (1909–87). Liuminizmo atstovai siekė šviesa perteikti atmosferos reiškinius. Dažniausiai vaizdavo dangaus ir vandens motyvus, naudojo horizontalų paveikslų formatą, lygų potėpį, kruopštų piešinį, šaltas vaiskias spalvas, kartais kontrastingą šviesokaitą. Paveikslai poetiškos, paslaptingos nuotaikos. Sukurta ir žanrinių paveikslų. Žymiausi tapytojai: Sanfordas Robinsonas Giffordas (1823–80), Martinas Johnsonas Heade’as (1819–1904), Johnas Frederickas Kensettas (1816–72), Fitzas Henry Lane’as (1804–65). Nuo 1880 liuminizmas paplito Prancūzijoje; turėjo įtakos atsirasti impresionizmui.

1746