liumpenproletariãtas (vok. Lumpen – skarmalai + proletariatas), marksistinėje sociologijoje – už civilizuotos visuomenės ribų esantis žemiausias visuomenės sluoksnis, kurio gyvenimo būdas yra asocialus. Liumpenproletariatą sudaro nusikaltėliai, benamiai, valkatos, elgetos, prostitutės, degradavę alkoholikai ir narkomanai. Kaip ir proletariatas, liumpenproletariatas gyvena skurdžiai, bet, kitaip nei darbininkai, neturi legalaus darbo, yra moraliai nusmukęs ir parazituoja kitų visuomenės narių sąskaita. Liumpenų gyvenimo būdas pasižymi nesirūpinimu savo reputacija ir šeima, nepagarba moralei ir įstatymams, piktnaudžiavimu alkoholiu, priklausomybe nuo materialinės paramos, kurią teikia kiti asmenys ar valstybė. Per ekonomines krizes, kitais sunkiais laikais liumpenų skaičius visuomenėje sparčiai didėja, jų gretas papildo ankstesnes pajamas praradę kitų visuomenės sluoksnių nariai, pirmiausia darbininkai, netekę darbo. K. Marxo ir jo sekėjų nuomone, liumpenproletariatas neturi tvirtų įsitikinimų, yra linkęs į avantiūrizmą, juo lengva manipuliuoti pasitelkiant demagogiją (pvz., radikaliųjų dešiniųjų, anarchistų), todėl kapitalistai gali panaudoti jį savo tikslais kovoje prieš darbininkų judėjimą, kairiąsias partijas. Nepaisant to, suteikus asocialiems asmenims galimybę sąžiningai dirbti ir užsidirbti arba prievarta perauklėjus juos darbo stovyklose, didelė jų dalis gali vėl sėkmingai integruotis į visuomenę (šios idėjos buvo populiarios SSRS ir kitose socialistinėse šalyse, kur į nusikaltėlius kaip socialiai artimą elementą buvo žiūrima palankiau nei į valdančiojo režimo politinius priešininkus).
-liumpenai