liutnià (lenk. lutnia < arab. al’ud – medis), muzikos instrumentas – gnaibomasis chordofonas.
Sandara, tipai
liutnia
Korpusas perpjautos kriaušės pavidalo, dugnas gaubtas, suklijuotas iš plonų medinių skiltelių, priekyje uždengtas plokščia rezonansine deka (rezonatorius) su puošniais ornamentais išpjaustyta apvalia garsaskyle (rozete). Aplink platų trumpą kaklelį aprišta 7 arba daugiau padalų, galvutė su varžikliais beveik stačiu kampu atlenkta atgal. Senovinės liutnios buvo dviejų pagrindinių tipų: ilgakaklės (kaklelis gerokai ilgesnis už korpusą) ir trumpakaklės (kaklelis truputį trumpesnis už korpusą). 16 a. klasikinio tipo liutnios turėjo 11 stygų, sugrupuotų 6 eilėmis. Dvi žemiausios stygos dubliuotos unisonu arba oktava į viršų, trys gretimos eilės dubliuotos unisonu, kraštinė melodinė – vienguba.
Iš daugelio liutnių derinimo tipų labiausiai buvo paplitęs renesansinis ir barokinis derinimas. Renesansinis derinimas A-d-g-h-e1a1 arba G-c-f-a-d1g1 buvo paplitęs 17 a.–18 a. pradžioje. Barokinį derinimą A-d-f-a1d1f1 apie 1640 Prancūzijoje įvedė kompozitorius D. Gaultier. Šis derinimas buvo naudojamas iki 18 a. pabaigos. Skambinama pirštais arba plektru.
Istorija
Liutnios prototipas arabų ūdas į Europą veikiausiai pateko kartu su Ispaniją užkariavusiais maurais apie 711. Kryžiaus žygiai ir prekyba padėjo šiam instrumentui plisti ir kitose Europos valstybėse. 16–17 a. buvo naudojama daugelio modelių liutnios. Mandola (mandora) turėjo ilgą, truputį atlenktą galvutę ir panašų į smuiko galvutės užraitą. Ją pakeitusi mandolina išliko neapolietiškajame orkestre. Šiuo laikotarpiu paplitusi archiliutnia turėjo dvigubą kaklelį ir antrą galvutę su keliomis (iki 6) bosinėmis burdoninėmis stygomis, dažniausiai suderintomis F-E-D-C. Pasitaiko liutnios modelių, turinčių iki 24 stygų. 16 ir 17 a. liutnia buvo naudojama kaip solinis instrumentas ir atlikdavo skaitmeninio boso funkciją. 16 a. liutnia buvo populiariausias namų muzikavimo instrumentas. Garsėjo liutnininkai F. da Milano ir V. Bakfarkas (sukūrė originalių ričerkarų ir fantazijų). Anglijoje 16 a. pabaigoje–17 a. pradžioje žymiausias liutnininkas buvo J. Dowlandas (sukūrė daug fantazijų, šokių ir dainų).
Ispanijoje kompozitorius L. de Milánas kūrė muziką vietinei liutnios gitaros atmainai vihuelai. 17 a. liutnios menas klestėjo Vokietijoje ir Prancūzijoje. 17–18 a. žymiausias prancūzų liutnios mokyklos atstovas buvo D. Gaultier. Po 1650 liunios meno centru tapo Vokietija. Čia sukurta ir žymiausia liutnios repertuaro dalis. Jo pagrindu buvo E. Reusnerio (1636–79) siuitos ir S. L. Weisso (1686–1750) sonatos. J. S. Bachas liutnią panaudojo Pasijoje pagal Joną ir sukūrė 4 siuitas. Įvairių modifikacijų ilgakaklės ir trumpakaklės liutnios buvo naudojamos daugelio tautų. Vidurio Rytų liutnios yra ūdas, tanbūras, taras, kinų – pipa, japonų – biva, šiamisenas, indų – tambūra, sitaras, turkų – sazas, taras, graikų – buzukis ir kitos.
liutnininkas J. Heringmanas (Didžioji Britanija) su liutnia (2007 Banchetto musicale festivalis Vilniuje)
Liutnios Lietuvoje
Lietuvoje 16–17 amžiuje didžiojo kunigaikščio ir didikų dvaruose dirbo liutnininkai A. Pesenti, M. Angelas, A. Gallot d’Angers’as, K. Klabonas, V. Bakfarkas, D. Cato, V. Galilei. 17 amžiuje pjesių liutniai sukūrė kompozitorius K. S. Rudamina Dusetiškis.
L: E. Baron Study of the Lute San Francisco 1976; J. Zuth Handbuch der Laute und Gitarre Wien 1978.
1860