Livijus

Lvijus, Ttas Lvijus (lot. Titus Livius) 59 pr. Kr.Patavijus (dabartinė Paduva) 17 po Kr., romėnų istorikas. Apie 40 metų rašė monumentalų 142 knygų istorinį veikalą Nuo Romos įkūrimo (Ab urbe condita), skirtą romėnų tautos istorijai nuo pradžios iki 9 m. po Kristaus. Liko 35 knygos (1–10 knygos apima įvykius iki 293 prieš Kristų, 21–45 knygose rašoma apie įvykius 218–168 prieš Kristų; 21–23 knygos lietuvių kalba Hanibalo karas išleistos 1976), fragmentų ir nežinomo autoriaus (4 a.) padarytos santraukos. Livijus nedalyvavo politikoje ir karo žygiuose – buvo pirmas romėnų istorikas, rėmęsis ne patyrimu, o vien metraščiais, dokumentais, kitų istorikų veikalais. Nuo Lucijaus Kornelijaus Sulos mirties iki Aktijo mūšio analų nebuvo išlikę, istorikas medžiagą surinko pats. Pilietinių karų epochą Livijus vertino neigiamai, sielojosi dėl senovės papročių žlugimo. Livijus siekė amžininkams parodyti Romos istoriją taip, kad jie ne tik didžiuotųsi protėvių žygiais, bet ir sektų jais, kad tiek pavieniai žmonės, tiek visa tauta atsikratytų ydų ir grįžtų prie senolių gyvensenos principų. Jo veikalai atspindi Augusto restauracinės politikos idėjas. Kaip ir daugumos antikos istorikų, Livijaus veikalai turi grožinės literatūros ypatybių – perteikia veikėjų jausmus, išgyvenimus, būdinga meistriška sakinių sandara, poetinis koloritas, ryškūs personažų paveikslai, įdomios ir taiklios jų charakteristikos, įspūdingos kalbos. Livijus sekė Cicerono stiliumi. Livijaus dialogo formos filosofijos ir retorikos veikalai neišliko.

273