Livonija

Livònija (lot. Livonia, vok. Livland, Liefland), 12 a.–1561 vokiečių kolonijinė konfederacinė valstybė baltų (latgalių, dalies kuršių, žiemgalių ir sėlių) genčių ir lyvių bei estų žemėse. Livonija susikūrė iš Dauguvos žiotyse įsikūrusios Liubeko pirklių faktorijos ir misijų vyskupijos (centras – Ikškilės pilis). Livoniją kaip politinį darinį sudarė vyskupas Albertas, 1199 surengęs pirmą kryžiaus žygį prieš vietos gyventojus. Valstybė pavadinta lyvių genties, kurios teritorijoje iš pradžių įsikūrė vokiečių kolonistai, vardu. 1201 Alberto įkurta Ryga tapo vyskupijos centru. 1202 įkūrus Kalavijuočių ordiną (KO), Livonija gyvavo ir plėtėsi kaip atskirų valdų konfederacija. Iki 13 a. 5 dešimtmečio Livonija, pirmiausia KO, pajungė lyvius, latgalius, šiaurinius sėlius, šiaurinius kuršius, Jersiką ir Koknesės kunigaikštystę palei Dauguvą, Pietų ir Vidurio Estiją, Saaremą. Livonijai plečiantis, iki 13 a. vidurio visiškai susiformavo jos politiniai dariniai – vėlyvųjų vidurinių amžių teokratinės katalikiškos valstybės: Rygos arkivyskupija (nuo 1251, kitos vyskupijos jai buvo pavaldžios tik bažnytiniu požiūriu), Kuršo vyskupija, Saaremos–Läänemos, Tartu vyskupijos, Livonijos ordinas (LO, 1237 pakeitė KO).

Livonija 13 amžiuje

Iš pradžių Livonijos politinių darinių siuzerenas buvo Rygos vyskupas (nuo 1251 arkivyskupas), 13 a. antroje pusėje konfederacijos hegemonu tapo LO – abu jie varžėsi dėl siuzereniteto Rygos miestui.

Iki 14 a. vidurio Livonijos teritorija baigė plėstis – buvo galutinai nukariauta Žiemgala, įsitvirtinta Daugpilyje, iš danų įsigyta Šiaurės Estija su Talino miestu. Didžiausią teritoriją valdė LO, 14 a. viduryje ir vėliau – 67 000 km², daugiau kaip 60 % Livonijos žemių, kitas – Rygos arkivyskupija (18 400 km²), Saaremos–Läänemos (7600 km²), ir Kuršo (4500 km²) vyskupijos.

1219–23 Livonija buvo Danijos vasalas, 1225–37 tiesioginę valdžią jai mėgino įvesti popiežiai. Vėliau Livonija liko savarankiška – jos priklausomybė nuo Vokietijos imperijos tebuvo nominali, o LO priklausomybę Vokiečių ordinui (VO) atsvėrė konfederacinė Livonijos struktūra. Po Žalgirio mūšio (1410) kartu su VO susilpnėjo ir LO – sustiprėjo Livonijos konfederacija. 1419 buvo įkurta Livonijos aukščiausioji institucija – Landtagas (luomų susirinkimas), atstovaujantis visoms konfederacijos valstybėms.

Į Livoniją vokiečių riteriai ir miestiečiai atnešė krikščioniškosios Europos visuomeninę santvarką ir kultūrą – leno teisę (iš jos – luominę organizaciją), cechų amatus, mūrinę gotikinę architektūrą, katalikų tikėjimą ir mokyklas. Vietiniai gyventojai buvo paversti beteisiu valstiečių luomu, jų sukilimai (1212 lyvių ir latgalių, 1236–44 ir 1260–67 kuršių, 1259–72 ir 1279–90 žiemgalių, 1343–45 estų) numalšinti. Jie išsaugojo savo tautybę, nes vokiečiai valstiečiai, turėdami vienintelį jūros kelią į Livoniją, į ją nesikėlė.16 a. Livonijoje plito reformacija – ji susilpnino teokratinio pobūdžio konfederacijos valstybes. Livonijos užsienio politiką lėmė LO politiniai interesai, reikšmės turėjo miestų ūkiniai ryšiai su lietuvių ir rusų žemėmis. Maskvos didžioji kunigaikštystė, arba besikurianti Rusija, prisijungusi Naugardo respubliką (1478) ir Pskovo respubliką (1510), tapo pavojingiausiu Livonijos priešu. Po 1501–03 karo su Maskvos didžiąja kunigaikštyste sudarytomis paliaubomis (pratęstos 1509, 1521, 1531 ir 1554) Livonija pasižadėjo Tartu vyskupijos vardu mokėti jai duoklę. Irstant regiono bažnytinei organizacijai, 1556 kilo Κoadjutorių karas. Tuo pasinaudojusi Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK) privertė Livoniją sudaryti su ja ąjungą (1557 Pasvalio sutartys). Tuomet 1558 Rusija pradėjo Livonijos karą. Livonija nepajėgė apsiginti, 1559 sutartimi tapo LDK protektoratu ir turėjo įsileisti lietuvių įgulas, 1561 pasidavė LDK. Kairiakrantės Dauguvos žemėse buvo sudaryta LDK vasalė – Kuršo kunigaikštystė, kitos – autonomijos teisėmis atiteko LDK (nuo 1569 Abiejų Tautų Respublikai; Uždauguvio kunigaikštystė), Švedijai ir Danijai.

Lietuviai

Livonija 13–15 a. buvo agresyvi valstybė, 13 a. 1 ketvirtyje ji išstūmė lietuvių kariaunas iš Padauguvio ir Latgalos, apie 1273 lietuvių žemėse įkūrė Daugpilį, nuo 14 a. vidurio ji, pirmiausia Livonijos ordinas, remiantis VO, nuolat kariavo su LDK. 1297–1330 LDK sėkmingai naudojosi LO kova su Rygos arkivyskupu ir miestu, rėmė juos (arkivyskupas ir miestiečiai kreipėsi į Lietuvos didįjį kunigaikštį Vytenį pagalbos, Rygoje buvo įkurdinta lietuvių įgula). Nepaisant kovų, gretimas Livoniją ir Lietuvą siejo bendri ūkiniai interesai – Rygoje prekiauta Šiaurės Lietuvos žemių žemės ūkio produkcija, LDK buvo svarbus Dauguvos prekybos kelias; 1323, 1338 ir 1367 sutartimis šalys sureguliavo prekybinius santykius. 1435 Pabaisko mūšyje sunaikinus LO karinę galią, LDK ėmė palankiai sau reguliuoti sieną su Livonija. 1529 sutartimi (patikslinta 1541) ji buvo pastūmėta į šiaurę. 16 a. LDK norėjo užvaldyti Dauguvos prekybos kelią (dėl padidėjusio jos prekių, pirmiausia grūdų, eksporto), tai lėmė jos siekį Livoniją prisijungti.

L: B. Dundulis Lietuvos užsienio politika XVI a. Vilnius 1971; R. Varakauskas Lietuvos ir Livonijos santykiai XIII–XVI a. Vilnius 1982.

683