Livònijos kãras, 1558–83 Rusijos karas su Baltijos jūros baseino valstybėmis (Livonija, vėliau – Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, Abiejų Tautų Respublika ir Švedija).
Karo priežastys
Pagrindinė geopolitinė karo priežastis ir karo veiksmų teatras buvo nuo 15 a. silpnėjanti Livonija. Stiprėjanti Rusija siekė ją užgrobti ir taip įsitvirtinti prie Baltijos jūros bei įgyti patogių uostų. Lietuvai rūpėjo Dauguvos prekybos kelias, Rygos miestas (jame buvo superkama Lietuvos šiaurinių pakraščių žemės ūkio produkcija) ir uostas; nuo 13 a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kunigaikščiai Rygoje turėjo savo politinių interesų. Rusijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės susidūrimą siekė išnaudoti stiprėjančios Lenkija ir Švedija, t. p. hegemonijos Skandinavijoje nenorinti prarasti Danija. Tiesioginiu karo pretekstu Rusijai buvo Livonijos konfederacijos narės Tartu vyskupijos nemokamos jai duoklės ir 1557 Pasvalio sutartys, suartinusios Livoniją su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste.
Pirmasis karo etapas
Kovos veiksmai vyko tik Livonijoje. 1558 pradžioje Rusijos kariuomenė įsiveržė į Livoniją, gegužės mėnesį užėmė Narvą, liepą – Tartu, iki 1559 pradžios – apie 20 tvirtovių, nusiaubė didelę teritoriją.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovas Žygimantas Augustas nepasitikėjo savo jėgomis, stengėsi į karą įtraukti ir Lenkiją, dėl to delsė. Danijai tarpininkaujant Rusijos valstybės veikėjo A. Adaševo iniciatyva (baimintasi Švedijos ir Danijos įsikišimo) buvo sudarytos 6 mėnesių paliaubos. Per jas Livonijos ordino magistras ir Rygos arkivyskupas kreipėsi į Žygimantą Augustą pagalbos; 1559 Vilniaus sutartimis jie pasidavė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinei globai, susitarė bendromis jėgomis kariauti su Rusija, įkeitė jai dalį pilių. Per paliaubas Danijos karalius Frederikas II nupirko iš Saaremos–Läänemos ir Kuršo vyskupų Saaremos salą ir Aizputės bei Piltenės sritis, kurias 1560 perdavė savo broliui karalaičiui Magnusui. J. Chodkevičiaus vadovaujami Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės algininkai užėmė perleistas, iki 1561 – kai kurias kitas (ir Taliną) – pilis.
Livonijos karas
1560 pradžioje lietuvių pasiuntiniai perspėjo Rusijos carą Ivaną IV Rūstųjį, kad Livonija yra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės protektoratas, bet rusai atnaujino puolimą, užėmė Marienburgo (Alūksnės) ir Felino (Viljandi) – pakeliui į jį Ērģemės mūšyje buvo sumušta Livonijos ordino kariuomenė – pilis, reidais pasiekė Kuršą.
Livonijai silpstant, 1561 vasarą Švedijai pasidavė Talinas ir visa Šiaurės Estija. Iki 1561 jai ketintos pagalbos nesuteikė Vokietijos imperija. 1561 11 Rusijos neužimta Livonija (išskyrus Švedijai ir Danijai atitekusias žemes ir Rygą) pasidavė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei (Livonija).
Antrasis karo etapas
Karas tapo tarptautinis, apėmė kitus regionus. Pasižymėjo permainingais kariaujančių valstybių kariniais ir politiniais veiksmais.
1562 02 lietuviai užėmė Daugavgrīvos pilį Dauguvos žiotyse, vėliau Ryga prisiekė ištikimybę Žygimantui Augustui. Karo veiksmai prasidėjo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės–Rusijos pasieniu, 1563 Ivano IV Rūsčiojo vedama kariuomenė užėmė Polocką. Toliau rusai puolė 2 kariuomenės grupuotėmis, kurios susijungusios turėjo žygiuoti į Vilnių. 1564 pradžioje negausi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenė Ulos mūšyje ir Oršos mūšyje tas grupuotes sumušė ir pavojingą planą sužlugdė. 1564 04 į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pusę perėjo vienas Rusijos karo vadų A. Kurbskis. Toliau rusams pulti trukdė Krymo totorių antpuolis (1564 rudenį) ir 1565 prasidėjusi opričnina.
Savo ruožtu, 1567 dėl Žygimanto Augusto aplaidumo karo veiksmams nebuvo panaudota mobilizuota ir prie Radaškonių (Radaškovičai, Minsko sr.) sutelkta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenė, todėl padėtis fronte stabilizavosi.
1566 vyko nesėkmingos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės–Rusijos taikos derybos. Rusijai nepavyko sudaryti 1657 karinės sąjungos su Švedija, 1569 – su Anglija. Karo išvarginta Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė 1569 sudarė su Lenkija Liublino uniją, Lenkija tapo karo dalyve, ėmė bendrai su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste valdyti Livoniją.
Šį politinį žingsnį lydėjo kitų valstybių politiniai veiksmai: 1569 Rusija sudarė su Danija sąjungą, 1570 paskelbė karalaitį Magnusą jos globojamu Livonijos karaliumi; tai pablogino Rusijos ir Švedijos santykius, Švedijos grėsmės bijanti Abiejų Tautų Respublika pradėjo su Rusija derybas, 1571 sudarė trejų metų paliaubas.
Tuo pasinaudojusi Rusija puolė Švedijos karinius dalinius Šiaurės Livonijoje, 1570 08 kartu su Magnusu apgulė Taliną (dar kartą – 1576–77), Rusijai kliudė 1570–74 Krymo totorių antpuoliai. Nepasitikėdama Magnusu Rusija 1577 sutartimi pripažino jį valdovu tik žemėse į šiaurę nuo Gaujos upės, likusią Livoniją laikė savo nuosavybe.
Paliaubos su Abiejų Tautų Respublika buvo retkarčiais pertraukiamos, bet karo veiksmai vyko vangiai, nes mirus Žygimantui Augustui per 1572–76 tarpuvaldį į valdovus pretendavo caras ir caraitis Teodoras.
Iki 1575 rusai užėmė Paidę, Pärnu, dalį Livonijos pajūrio. 1577 vasarą rusai puolė Abiejų Tautų Respublikos kariuomenę Uždauguvio kunigaikštystėje, užėmė ją (išskyrus Rygą).
1576 valdovu išrinktas Steponas Batoras įsipareigojo pergalingai baigti karą. Jo pastangomis buvo sėkmingai renkami mokesčiai karui, didinama samdoma kariuomenė. 1577 pabaigoje Livonijoje į kontrpuolimą perėjo M. Radvilos Rudojo ir jo sūnaus K. Radvilos vadovaujama Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenė. Nuo Rusijos atsimetė Magnusas. 1578 rusai dar apgulė Cėsius, bet buvo sumušti vienintelį kartą drauge veikiančių lietuvių, lenkų ir švedų. Nuo šiol Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos kariuomenės veikė darniai, kare įvyko persilaužimas.
Trečiasis karo etapas (nuo 1579)
Stepono Batoro vadovaujama kariuomenė – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės 23 000 (1579) ir apie 25 700 (1580), Lenkijos – 18 800 (1579) ir 23 800 (1580) karių – darė ryžtingus karo žygius siekdama atkirsti nuo Rusijos Livonijoje esančias Rusijos karines jėgas.
Per 1579 kampaniją buvo atsiimtas Polockas. Lietuviai reidais nuniokojo Smolensko, lenkai – Černigovo žemes. Ivano IV Rūsčiojo taikos pasiūlymai buvo atmesti.
1580 karo žygis jau vyko Vakarų Rusijos teritorijoje – buvo užimta Velikije Lukų tvirtovė, Veližas, Usviatas, Nevelis, Ozeriščė, užimtų pilių Abiejų Tautų Respublikos kariuomenės įgulos 1581 paėmė Cholmą ir Staraja Rusą.
Per 1581 antros pusės – 1582 pradžios kampaniją Abiejų Tautų Respublikos kariuomenė užėmė Ostrovą ir apgulė Pskovą. K. Radvilos ir Filono Kmitos būriai tolimu reidu paėmė Staricą Volgos aukštupyje (ten buvo apsistojęs Ivanas IV Rūstusis) ir sukėlė paniką. Pskovas (įgula ir miestiečiai) atlaikė Abiejų Tautų Respublikos kariuomenės apgultį ir trukdė jai žygiuoti toliau.
1579 Rusijos kariuomenė sumušė Švedijos karinius dalinius Livonijoje, bet, pasinaudoję Pskovo apgultimi, 1581 šie užėmė beveik visą Suomių įlankos pietinę pakrantę ir Kareliją.
Karas Rusiją nualino. Tarpininkaujant popiežiaus Grigaliaus XIII pasiuntiniui Antonijui Posevinui 1582 Rusija su Abiejų Tautų Respublika sudarė dešimties metų Zapolskij Jamo paliaubas, 1583 su Švedija – Pliusos paliaubas.
Karo rezultatai
Livonijos karas labai pakeitė geopolitinę padėtį prie Baltijos rytinėse pakrantės ir baseino regione. Daugiausia laimėjo Abiejų Tautų Respublika – jai atiteko Uždauguvio kunigaikštystė (Dešiniakrantė Latvija) ir Pietų Estija. Kuršo kunigaikštystė (Kairiakrantė Latvija) liko jos vasalė. Dėl įgytų žemių artumo ir ūkinės svarbos (pirmiausia dėl Dauguvos prekybos kelio ir Rygos), laimėjimas buvo reikšmingesnis Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei ir lėmė jos 16 a. pabaigos–17 a. pirmos pusės užsienio politiką. Rusija Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei laikinai tapo nebepavojinga.
Švedija įgijo Suomių įlankos pietinę pakrantę (Šiaurės Estiją, Rusijos miestus Ivangorodą, Jamą ir Koporję), Hiiumos salą ir Kareliją. 17 a. siekimas visiškai užvaldyti Rytų Baltijos šalis atvedė abi valstybes į ilgą karinį konfliktą. Danijai pasiliko Saaremos sala, Aizputės ir Piltenės anklavai Kurše.
Rusija nepasiekė keltų uždavinių. Abiejų Tautų Respublika jai atidavė Velikije Lukus, bet Rusija prarado kai kurias šiaurės ir šiaurės vakarų žemes. Karas nualino ją, dėl to 17 a. pradžioje kilo politinė ir socialinė krizė.
L: A. Tyla Lietuva ir Livonija XVI a. pabaigoje–XVII a. pradžioje Vilnius 1986.
683