Livonijos ordinas

Livònijos òrdinas, Livònijos Švč. Mergẽlės Marjos vókiečių nam Jerùzalėje òrdinas (lot. Ordo domus sanctae Mariae Teutonicarum de Herusalem in Livonia), Vokiečių ordino (VO) autonominė šaka ir teokratinė katalikų valstybė Livonijoje.

Sudarytas 1237, kai 1236 Šiaulių mūšyje žemaičių sumušto Kalavijuočių ordino likučiai prisijungė prie VO, perėmė buvusias Kalavijuočių ordino žemes ir pilis. VO vadovybė paskyrė Livonijos ordinui krašto magistrą, pasiuntė į Livoniją brolių grupę. Livonijos ordinas (LO) atstovavo VO, todėl jo pozicijos Livonijos konfederacijoje buvo stipresnės, negu Kalavijuočių ordino.

Ordino brolių kontingento daugumą sudarė Vestfalijos, t. p. Vidurio Vokietijos riteriai; po 1410 Žalgirio mūšio vestfalai (jie siekė platesnės autonomijos) visiškai įsigalėjo. LO teritorija (67 000 km²) 14 a. viduryje ir vėliau sudarė daugiau kaip 60 % Livonijos konfederacijos žemių. Dažniausias LO administracinis teritorinis vienetas buvo komtūrija, arba konventas (dažniausia viena arba kelios pilys), kuriam vadovavo komtūrai. Sritis, kuriose komtūrijų nebuvo, valdė fogtai. 14–15 a. buvo 30–40 komtūrijų ir fogtijų, 16 a. – 9 ir 11. LO aukščiausioji valdžia buvo kapitula ir jos iki gyvos galvos renkamas krašto magistras. 14 a. pabaigoje susikūrė Magistro taryba (5–6 aukšti LO pareigūnai), kuri perėmė dalį kapitulos funkcijų.

Livonijos ordino pilis Ventspilyje (1290)

Visateisiais LO nariais – broliais – buvo riteriai (apie 2/3) ir kunigai (apie 1/3), nevisateisiai – amatininkai ir tarnai. 14–15 a. buvo 400–500, 16 a. – 120–150 riterių; jie sudarė LO kariuomenės (15 a. pradžioje apie 4000 žmonių) pagrindą; dar tarnavo riterių ginklanešiai ir tarnai, samdomi kariai, negausūs žemvaldžiai (manai) ir vasalai – vietos gyventojai karo prievolininkai. LO riteriai dar buvo vadinami Livonijos riteriais.

LO politikos pagrindą sudarė siekimas įsitvirtinti Livonijoje – paversti vasalais kitus konfederacijos narius ir užkariauti gretimas baltų ir rusų žemes. Pirmiausia LO atkariavo Kalavijuočių ordino prarastas žemes (1242–44 – Šiaurės Kuršą). Ordino veržimąsi į Naugardo ir Pskovo žemes pristabdė 1242 Ledo mūšis, vėliau LO nerodė didelių pastangų veržtis šia kryptimi.

13 a. viduryje, naudodamasis vidaus karu Lietuvoje, LO veržėsi į pietus – 1250 nukariavo Žiemgalą, 1252 Pietų Kurše pastatė Klaipėdos pilį.

1250 ar 1251 Lietuvos valdovas Mindaugas sudarė taiką su LO, priėmė katalikybę, 1253 buvo karūnuotas Lietuvos karaliumi; už tai jis ordinui dovanojo dalį Žemaitijos, Sūduvos ir Dainavos žemių, Nadruvą, Skalvą (LO jų nukariauti neįstengė).

Nuo 13 a. 6 dešimtmečio LO patyrė keletą pralaimėjimų. 1258 Skuodo mūšį pralaimėjo žemaičiams, vėliau nuo vokiečių išsivadavo Žiemgala. 1260 per Durbės mūšį žemaičiai nugalėjo jungtinę VO ir LO kariuomenę, po jo sukilo kuršiai, 1261 Lietuva pradėjo karą su ordinu, prisijungė Žemaitiją. Remiamas daugelio kryžininkų LO atsikariavo Šiaurės Kuršą ir Žiemgalą, atrėmė lietuvių puolimus (nors pralaimėjo jiems 1270 Karusės mūšį, 1279 Aizkrauklės mūšį, 1281 mūšį ties Jersika). Apie 1273 LO lietuvių gyvenvietės Naujinio vietoje pastatė Daugpilio pilį, 1290 ar 1291 galutinai nukariavo žiemgalius (paskutinį kartą sukilusius ir prisijungusius prie Lietuvos). Žemaičiams įsigalėjus Pietų Kurše, 1328 LO perleido VO Klaipėdos pilį.

1297–1330 ordinas nepuldinėjo Lietuvos, nes kovojo su Rygos arkivyskupija ir Rygos miestu (juos rėmė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovai), bet daug padarė, kad sutrukdytų per Rygą Gedimino vedamas derybas dėl krikšto (1322–24). 1343–45 LO kariuomenė numalšino Danijos valdomoje Šiaurės Estijoje kilusį Šv. Jurgio nakties sukilimą. Danija perleido Šiaurės Estiją su Talinu VO, šis 1347 – LO, ordinas tapo įtakingiausia Livonijos politine jėga.

Nuo 14 a. vidurio LO vykdė nuolatinius niokojamuosius žygius į Lietuvą, savo veiksmus derino su VO žygiais (dažniausia puolė VO kariuomenei nepasiekiamas Vidurio ir Rytų Lietuvos sritis). 1345–77 LO surengė apie 30 žygių (6–8 dešimtmetyje – kasmet).

14 a. 8 dešimtmečio pabaigoje–9 dešimtmečio pradžioje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje prasidėjus vidaus kovoms LO rėmė Polocko kunigaikščio Andriaus maištą prieš brolį Lietuvos didįjį kunigaikštį Jogailą ir šio kovą su Kęstučiu.

14 a. pabaigoje didėjo LO savarankiškumas nuo VO. Jis vis labiau įsigalėjo Livonijoje; tam diplomatinėmis priemonėmis priešinosi Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas, kuris rėmė Livonijos vyskupus. Vytautui pavyko išvengti LO kariuomenės dalyvavimo 1410 Žalgirio mūšyje; per jį sumušto VO parama LO labai susilpnėjo. Ordiną stengėsi izoliuoti ir Vytautas – 1419 sutartyje su Danija siūlė LO iškelti į Kiprą, 1426 popiežius Martynas V pavedė jam globoti Rygos arkivyskupą. LO, siekdamas susitarimo su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, ėmė nebepaklusti Vokiečių ordinui – 1431 šiam nutraukus sąjungą su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Švitrigaila, toliau jį rėmė. Per 1435 Pabaisko mūšį LO karinė galia buvo palaužta. Ordinas Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei tapo nepavojingas.

1444–48 LO nesėkmingai mėgino prijungti Naugardo ir Pskovo respublikas, į kurias kėsinosi ir Maskva. 1478 Maskvai prijungus Naugardo respubliką, 1510 Pskovo respublikas, Rusija įgijo bendrą sieną su LO ir tapo pavojingiausiu jo ir visos Livonijos priešu. 1478 LO gynėsi nuo Maskvos kariuomenės. Rusijos grėsmė suartino LO ir visą Livoniją su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste: 1501–03 jos nesėkmingai kariavo su Rusija. LO magistro Plettenbergo pastangomis Livonija išvengė teritorijos praradimų.

16 a. antrame ketvirtyje Livonijoje plintant reformacijai dauguma LO riterių tapo protestantais, o vadovybė liko katalikiška ir izoliuota, šlijo drausmė ordino viduje. 1525 VO tapus protestantiška Prūsijos kunigaikštyste, Rusija, Lenkija ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė LO ir visą Livoniją ėmė kėsintis aneksuoti. Pagal 1554 sutartį su Rusija LO įsipareigojo nesudaryti sąjungos su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste. Po 1557 šios karinės demonstracijos Pasvalio sutartimis ordinas sulaužė šį įsipareigojimą.

LO, kaip ir visa Livonija, nesugebėjo gintis nuo 1558 Livonijos karą pradėjusios Rusijos ir 1561 pasidavė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei (dar Livonija). 1562 paskutinis krašto magistras Gotthardas Kettleris priėmė evangelikų liuteronų tikėjimą, paskelbė apie LO panaikinimą ir tapo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vasalės Kuršo kunigaikštystės pasaulietiniu kunigaikščiu.

Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė dėsningai prisidėjo prie Europos monarchijų vykdomų vienuolių karinių ordinų naikinimo (1312 Prancūzijoje panaikintas tamplierių, 1525 Lenkijos karalystėje – Vokiečių ordinas).

683

1777