Lòdzė (Łódź), miestas Lenkijos vidurinėje dalyje, į pietvakarius nuo Varšuvos; Lodzės vaivadijos centras.
Lodzė
670 642 gyventojai (2021; aglomeracijoje apie 1 mln. gyventojų); trečias pagal gyventojų skaičių Lenkijos miestas.
Nuo 20 a. 10 dešimtmečio daugiausia dėl neigiamo natūraliojo prieaugio (–7 ‰, 2000) ir neigiamo migracijos saldo (–0,9 ‰) Lodzės gyventojų nuolat mažėja (1990 buvo 848 000 gyventojų).
Per Lodzę teka Neras, Łódka. Lodzėje susikerta daug geležinkelio linijų (miesto teritorijoje yra 10 geležinkelio stočių). Per Lodzę eina tarptautinės reikšmės plentas iš Gdansko į Pietų Europos miestus. Tarptautinis oro uostas.
Su gretimais miestais Lodzė sudaro Lodzės pramoninį regioną. Nuo 1990 jis restruktūrizuojamas – valstybinės įmonės privatizuojamos, kai kurios jų uždarytos, imta plėtoti prekybos, finansų ir aptarnavimo sferas. 1997 įkurta laisvoji ekonominė zona. Lodzė – vienas svarbiausių Europoje tekstilės (medvilnės, vilnos, šilko, lino, dekoratyvinių ir fetrinių audinių, trikotažo) ir siuvimo pramonės centrų. Elektros transformatorių, elektros ir elektromedicinos aparatūros, automatinių skalbyklių, tekstilės pramonės mašinų ir jų dalių, šlifavimo mašinų, katilų ir radiatorių, gastronomijos įrangos, kino technikos, tiksliųjų prietaisų gamyba, metalo ir medienos apdirbimo, chemijos (gumos, farmacijos, kosmetikos), statybinių medžiagų, avalynės, maisto, popieriaus, poligrafijos, kino pramonė.
viešbutis Lenkijos rūmai (kairėje; 1912, renovuotas 1972, 2009) ir Aleksandro Neviškio soboras (1884) Lodzėje
Tarptautinės mugės ir parodos: ryšių mugė INTERTELECOM, architektūros, kraštovaizdžio, sodininkystės ir gėlininkystės mugė INTERFLOWER, interjero ir statybos mugė INTERFLAT, kompiuterinės įrangos mugė INFOBIT, Vidurio Europos stomatologijos produkcijos paroda CEDE. Turizmas.
Šešios valstybinės aukštosios mokyklos: Lodzės universitetas (įkurtas 1945), medicinos universitetas (įkurtas 2000), aukštoji politechnikos mokykla, muzikos, dailės akademijos, aukštoji kino, televizijos ir teatro mokykla. Keliolika privačių aukštųjų mokyklų, tarp jų – 3 dvasinės seminarijos. Lenkijos mokslų akademijos molekulinių ir makromolekulinių tyrimų, mikrobiologinių tyrimų centrai, Europos ekohidrologijos regioninis centras; iš viso apie 40 mokslinio tyrimo institutų ir kitų įstaigų. Nacionalinis meno, Centrinis tekstilės pramonės, archeologijos ir etnografijos, Lodzės arkivyskupijos (Lodzė yra arkivyskupijos centras), Lodzės miesto istorijos, Nepriklausomybės tradicijų, kinematografijos ir kiti muziejai, galerijos.
Didysis (operos ir baleto), muzikos, keli dramos, du lėlių ir kiti teatrai, filharmonija. Daug tarptautinių kultūrinių renginių (kino operatoriaus meno Camerimage, baleto, lėlių teatrų solistų, kino ir TV mokyklų MEDIASCHOOL, gatvės teatrų ir kiti festivaliai, Europos kino forumas, audimo trienalė ir kiti). Botanikos ir zoologijos sodai. Daug sporto objektų. Daugiau kaip 30 parkų, Łagiewnikų miškas (1250 ha; vienas didžiausių Europoje miesto teritorijoje esančių miško kompleksų), Konstantynówo Polesės miško rezervatas.
2271
Architektūra
Bažnyčios: Šv. Juozapo (17 a.), Švenčiausiosios Trejybės (1829, I. Petersas, restauruota kelis kartus: 1896, architektas O. Gehlingas, 1926, architektas W. Lisowskis), Šv. Kryžiaus (1875, architektas F. Tournelle’is), Šv. Jono (1884, architektas L. Schneideris), Šv. Stanislovo Kostkos (1909), Šv. Mato (1928, architektai J. Wende, F. H. Schwechtenas). Pranciškonų vienuolyno ansamblis (18 a. antra pusė), klasicistinė rotušė (1827, architektas B. Witkowskis), 19 a. antros pusės gamyklų pastatai. Šalia – didžiausias Lenkijoje eklektinis pramonininkų gyvenamųjų namų kompleksas: Herbstų šeimos rezidencija (1875, manoma, architektas H. Majewskis, dabar meno muziejus), J. Richterio vila (1889, architektas P. Brukalskis, dabar Technikos universiteto rūmai), M. Goldfederio (1892, architektai B. Żochowskis, H. Majewskis, dabar restoranas), J. Petersilge’s (1896, architektai F. Chełmińskis, K. Pomianas‑Sokołowskis), neorenesanso ir neobaroko bruožų K. W. Scheiblerio (apie 1897, manoma, architektas H. Majewskis), R. ir J. Richterių (1898 ir 1904, architektas K. Seidelis), art nouveau stiliaus Kohnų šeimos (1870–1903, architektas G. Landau‑Gutentegeris) gyvenamieji namai, J. Kindermanno rūmai (1907, architektas K. Seidelis).
J. Kindermanno rūmai Lodzėje (1907, architektas K. Seidelis)
2271
Istorija
Pirmą kartą paminėta 1332 (Łodzios kaimas). Miesto teisės nuo 1423. Iki 1798 buvo Włocławeko vyskupų valda. Nuo 1793 priklausė Prūsijai, 1809–15 – Varšuvos kunigaikštystei, nuo 1815 – Rusijos imperijai (Lenkijos karalystei). Iki 19 a. pradžios dauguma Lodzės gyventojų vertėsi žemės ūkiu.
1820 Lodzė tapo vadinamuoju fabrikiniu miestu – globojant ir finansuojant valstybei imta steigti tekstilės manufaktūras (nuo 1828 veikė Ludwiko Geyerio fabrikas, kuriame 1839 įrengta garo mašina). Austa vilnonius, lininius, medvilninius, nuo 19 a. antros pusės – daugiausia medvilninius audinius.
Į Lodzę kėlėsi audėjai iš Vokietijos, Čekijos, kitų šalių ir Rusijos imperijos regionų. Gyventojų sparčiai daugėjo: 1820 – 800, 1830 – 4000, 1865 – 40 000, 1900 – 300 000, 1914 – 500 000 (demografinės plėtros rekordas, literatūroje Lodzė dažnai vadinta pažadėtąja žeme).
19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje Lodzė tapo didžiausiu Lenkijos pramonės, t. p. darbininkų ir socialistinio judėjimo centru (1892 vyko visuotinis streikas, 1905 – darbininkų sukilimas).
Per I pasaulinį karą 1914 prie Lodzės Vokietijos kariuomenė sustabdė Rusijos kariuomenės puolimą (vadinamoji Lodzės operacija). Nuo 1920 vyskupijos centras. Tarpukariu miesto plėtra sulėtėjo, bet Lodzė išliko vienu svarbiausių Lenkijos pramonės centrų. Per II pasaulinį karą 1939–45 priklausė Vokietijai; čia veikė daug kalėjimų, koncentracijos stovyklų, getas. 1971 Lodzėje vyko streikai, 1980–81 aktyviai veikė Solidarumas. Nuo 1922 Lodzė – vaivadijos centras.
2271
Lietuviai
19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje Lodzėje mokytojavo lietuvių, buvo lietuvių darbininkų. 1899–1923 Lodzės mokyklose dainavimą dėstė muzikas Vincas Bacevičius, čia gyveno ir mokėsi jo vaikai muzikai: Gražina, Kęstutis, Vytautas. 1909–14 marijavitų sekta Lodzėje leido laikraštį Marijavitas. Nuo 1959 Lodzės operos teatre kurį laiką dainavo solistė J. Petraškevičiūtė.
2271