lògas (gr. logos – žodis, kalba, svarus pasakojimas, mintis, tezė, suvokimas, sąvoka, svarstymas, diskursyvus mąstymas, matas, santykis, proporcija, tezės pagrindimas, loginis pagrindas, paaiškinimas, argumentas, principas, dėsnis, vertė ir t. t.), daugiareikšmis senovės graikų filosofijos terminas. Daiktavardis logos padarytas iš veiksmažodžio legein (istoriškai pirminė reikšmė – rinkti, antrinė – kalbėti). Senovės graikams logas reiškė svarų pasakojimą renkant žodžius – tai pasakojimas, atsakantis už tai, kas pasakyta (priešingas epui ir mitui). Kasdienėje kalboje logas dažniausiai reiškė racionalaus mąstymo ir juo paremto kalbėjimo konkretų atvejį, faktą – teiginį, postuluojamą tezę, dalyko išdėstymą, rišlų pasakojimą, samprotavimą, racionalų paaiškinimą ir kita. Logas reiškė ir žmogui ar dievybei būdingą racionalaus, apyskaitą teikiančio, mąstymo ir kalbėjimo galią – tam tikrą sielos pajėgumą, jos įrankį ar dalį, gebančią atlikti sielai būdingą svarstymo funkciją. Kartais (Platono dialogas Faidras, lietuvių kalba 1996) ši svarstymo galia nebuvo siejama su atskira sielos dalimi, įsivaizduota kaip struktūriškai nelokalizuojamas sielos pajėgumas (gr. dynamis). Logas vartotas kaip nuso (už logą aukštesnė viską apimančios momentinės įžvalgos protu galia) sinonimas, bet labiau pabrėžė diskursyvų svarstymo pobūdį, svarstymo išsiskleidimą laike. Protas (gr. nous) dažnai suvoktas kaip logo aukščiausia pakopa, jo viršūnė, kaip tikrovę sklaidančio mąstymo ašmenys. Logas, kaip diskursyvaus mąstymo galia, yra iracionalios nuojautos, intuicijos priešybė; kaip abstrakti teorija – juslinės patirties, empirinio pažinimo priešybė. Senovės graikai manė, kad racionalaus mąstymo galia būdinga ne tik konkrečioms pasaulio būtybėms (žmonėms, demonams, dievams), bet ir pasauliui kaip visumai, todėl logas reiškė dieviškąją pasaulio tvarką, racionalią kosmo sanklodą, logikos dėsnį ir net visą tikrovę persmelkiantį dėsningumo principą. Herakleitas logu laikė nekintantį, visuotinį dėsningumą ir tvarką garantuojantį bei liudijantį daiktų ir reiškinių kintamumą, nuolatinę, bet ne absoliučią, pasaulio kaitą. Vėliau šis kosminio dėsningumo principas suvoktas kaip grynai inteligibilus, dvasinis, energiškas (neoplatonikai) arba aiškinamas materialistiškai (stoikai) – vadinamųjų sėklinių žodžių (gr. logoi spermatikoi) terminu įvardytos kosminės tvarkos tam tikros materiãlios potencijos, kurios augimo būdu pasireiškia pasaulyje ir turi atitikmenį žmogaus mąstymo galioje pažinti tikrovę. Antikos filosofijoje logas dar reiškė matą, santykį, kiekybinę ir kokybinę proporciją, loginį pagrindą, rečiau – vertę ir vertės matą. Terminas vartotas senovės graikų matematikoje, muzikos ir architektūros teorijoje, retorikoje ir kitur. Vėlyvosios antikos filosofai ir teologai suasmenino logą kaip universalaus kosminio dėsningumo principą – Filonas Aleksandrietis logą suvokė kaip Dievo Žodį. Krikščionybėje Dievo Žodis tapatinamas su įsikūnijusiu Švč. Trejybės antruoju asmeniu Jėzumi Kristumi. Sukurtojo pasaulio racionali tvarka laikoma jį ištarusio ir taip pakvietusio būti Dievo Žodžio logiškosios galios atspindžiu ir liudijimu.
708