lògikos álgebra, 19 amžiaus antros pusės formalioji logika, sudaryta skaičių algebros priemonėmis. Pradininkai G. Boole’is ir A. De Morganas, plėtojo E. Schröderis, Ch. S. Peirce’as. Logikos algebros pradinis taškas – algebros ir logikos analogija. G. Boole’is matematinius simbolius ir veiksmus traktavo abstrakčiai, be jų kiekybinės prasmės. Matematinės aibių teorijos tuo metu nebuvo, o tradicinės logikos klasių teorija netenkino logikos algebros kūrėjų. Jie modifikavo sudėties, daugybos, atimties veiksmus ir pritaikė klasių teorijai; G. Boole’is ją laikė pagrindine (logikos algebra dar vadinama Boole’io logika, Boole’io algebra). Boole’io algebra yra klasių teorijos problematikos sprendimas algebriniais metodais. x + y = y + x; x · (y + z) = (x · y) + (x · z); jei x = y, tai z + x = z + y ir kitos išraiškos buvo laikomos logikos dėsniais. Logikos svarbiausias uždavinys – kai turime loginę lygtį su klases žyminčiais nariais x, y, z, w, atrasti kiekvieno nario santykį su visais kitais. Pripažįstami tik tam tikri lygties sprendimo koeficientai, pvz., lygtį x = y · (z + w) išsprendus algebriškai gaunama . Dešinioji lygties dalis išskaidoma į x, z, w ir jų neigimus: xzw: ; ir t. t.
Pripažįstami koeficientai ir . Boole’io algebra neprieštaringa, joje neišvedamas teiginys ir jo neigimas. Ji yra abstraktus alfabetas, kuriam galima suteikti įvairias interpretacijas. Taikoma technikoje, konstruojant logines mašinas. G. Boole’io laikais algebra nebuvo plėtojama kaip dedukcinė sistema, jis savo algebrą išdėstė nustatytoms taisyklėms pavaldaus algoritmo pavidalu. Logikos algebra aksiomiškai buvo sudaryta 20 a. pradžioje, ji yra vienas šiuolaikinės logikos šaltinių. Viena reikšmingiausių logikos algebros interpretacijų yra jos išdėstymas kaip teiginių logikos: duota prasmingų objektų visuma, ją sudarantys elementai laikomi teiginiais, jų daugyba prilyginama teiginių jungimui (konjunkcija), sudėtis – teiginių atskyrimui (disjunkcija), nustatoma teiginio išvedimas iš kito teiginio, teiginių ekvivalentumas.