lògikos filosòfija, teorija, nagrinėjanti loginių santykių tyrimo filosofines problemas, kurios kyla taikant, plečiant ir griežtinant logikos formalizmą. Tradiciškai skiriama dedukcinė ir indukcinė logika. Logikos filosofijos tyrimo objektas – dedukcinė logika. Indukcinės logikos filosofija iš esmės yra šiuolaikinės epistemologijos dalis ir viena svarbiausių mokslo (pirmiausia – empirinio) filosofijos problemų. Logikos filosofija yra metateorinis tyrimas, nagrinėjantis logikos mokslo prielaidas – nustatantis, ką reiškia tradiciškai vartojamos logikos sąvokos (teiginys, predikatas, išvedamumas, būtinumas, tapatumas, kvantifikacija, tiesa, reikšmė, prasmė ir kitos). Logikos filosofijos ribos nėra griežtai apibrėžtos, daugelis jos problemų laikomos ir kitų filosofinių disciplinų (semantikos, kalbos filosofijos, matematikos filosofijos, epistemologijos, metafizikos, dirbtinio intelekto filosofijos ir kitų) objektu. Tradicinė logika (nuo Aristotelio iki 19 a. vidurio) minčių formaliųjų santykių analizę laikė platesnės – pažinimo – filosofinės teorijos dalimi. Nuo 19 a. antros pusės pradėjus intensyviai vienyti logiką ir matematiką, logika pasipildė matematikos priemonėmis, kurios teikia naujas loginio formalizmo galimybes ir įgyja aiškesnį teorinį apibrėžtumą, leidžiantį nagrinėti pačią save ir kelti filosofinius klausimus apie tiriamųjų objektų prigimtį, logikos mokslo statusą, galimybes ir ribas: kaip galimos alternatyvios loginės teorijos, koks jų teisingumo pobūdis, jų objektų ontologinis statusas; koks daugiareikšmės logikos statusas; kaip loginis formalizmas gali išreikšti visą minties turinį – kaip loginė analizė gali būti taikoma intensionaliems kontekstams. Teiginio reikšmės problema kėlė semantinio pobūdžio klausimus ir lėmė, kad sintaksinė (išvedamumo loginės formos) analizė buvo papildyta loginės semantikos (minties turinio) tyrinėjimais. Vienas reikšmingiausių yra A. Tarskio semantinis tiesos apibrėžimas, leidžiantis logiką traktuoti kaip neinterpretuotą skaičiavimą, kuris interpretuojamas vienu ar kitu modeliu. Spręsdamas natūralios kalbos išraiškų teisingumo apibrėžimo problemą A. Tarskis plėtojo klasikinės loginės analizės ekstensionalumą, t. p. sukūrė interpretacijos įvairių modelių galimybę. Ją efektyviausiai įgyvendino galimų pasaulių semantika (R. Montague, S. A. Kripke ir kiti), kuri leido filosofiškai pagrįsti neklasikines logikos sistemas – modalinę, deontinę, vertinimų, laiko, episteminę ir kitas logikas. Šios logikos peržengia ekstensionalios analizės ribas ir tiria intensionalius kontekstus, kuriuose teiginys ir jo neigimas vienas kitam neprieštarauja, o teiginio reikšmė negali būti paaiškinta kaip teiginio neloginių elementų teisingumo funkcija; neklasikinės logikos sistemos kelia daugiausia filosofinių klausimų.
L: S. Haack Philosophy of Logics Cambridge 1978; W. V. O. Quine Philosophy of Logic Cambridge 1986; Philosophy of Logic: An Antology Oxford 2001.
2688