lòginė fùnkcija, operacija, vienareikšmiškai sugretinanti su kiekvieno kurios nors klasės (vadinamos funkcijos apibrėžimo sritimi) elementu apibrėžtą kitos klasės (funkcijos reikšmių srities) elementą. Loginės funkcijos apibrėžimo srities elementai vadinami jos argumentais, o loginės funkcijos reikšmių srities elementai – jos reikšmėmis. Loginė funkcija reiškia determinuotumą – tai tokia operacija, kurioje logikos objektas, pritaikytas kitam ar kitiems logikos objektams, lemia naujo apibrėžto logikos objekto atsiradimą. Išraiškos gretinimas su kitomis kalbos išraiškomis yra jos sintaksinė funkcija; gretinimas su nekalbinės tikrovės elementais yra išraiškos semantinė funkcija – nekalbinio objekto savybių ir santykių žymėjimas, kalbinio ir nekalbinio objekto supratimas, atpažinimas ir kita. Loginė funkcija yra rekursyvioji, kai jos apibrėžimas teikia metodą apskaičiuoti jos vertę baigtinėje aibėje. Pagrindinė loginė funkcija yra propozicinė funkcija, sudaryta iš propozicinių kintamųjų ir ekstensionalių operatorių – neigimo, konjunkcijos ir kitų. Propozicinė funkcija virsta teiginiu jos kintamuosius pakeitus konkrečių objektų vardais arba juos susiejus kvantoriais.
314