lòginė semántika, semántika (gr. sēmantikos – reikšminis), teorija, tirianti loginių išraiškų reikšmę bei prasmę ir su tuo susijusias problemas – apibrėžtumą, įvykdymą, teisingumą, supratimą, ekstensionalumą ir intensionalumą, analitiškumą ir sintetiškumą, interpretaciją, paradoksus (antinomijas), galimus pasaulius ir kita. Šiuolaikinę reikšmės teoriją sudaro prasmės ir referencijos koncepcijos (pagrindinė dalis) ir veiksenos teorija. Pastaroji aiškina, kaip kalbos aktais tvirtinama, klausiama, prašoma, įsakoma ir kita, nustato bendrą metodą, leidžiantį iš pagrindine dalimi apibrėžto teiginio savybių išvesti kitus teiginio vartojimo aspektus. Referencija (žymėjimas, nurodymas) nustato, kad loginės kalbos vartojimas susijęs su jos objektų sąvokomis, kalbos semantinės priemonės interpretuojamos duotoje fiksuotų objektų srityje. Apibrėžtumas yra galimybė turimos formalizuotos teorijos priemonėmis išreikšti jos tiriamus objektus, sukurti jų kalbinį modelį. Semantinio apibrėžtumo tyrimo svarbiausias rezultatas yra A. Tarskio teorema, teigianti, kad plačioje neprieštaringų formalių sistemų klasėje teisingo tokios sistemos teiginio, taip pat visų jos teisingų teiginių sąvoka neapibrėžiama pačios sistemos priemonėmis. Įvykdymas apibūdina formalizuotos kalbos išraiškos teisingumo galimybę. Pavyzdžiui, teiginių logikos formulė laikoma įvykdoma, kai jos kintamiesiems įgavus tam tikras reikšmes ji įgauna teisingumo reikšmę. L. Wittgensteinas sukūrė reikšmės, kaip išraiškos vartojimo būdo, teoriją. Pasak jo, semantinis prasmingumo kriterijus yra išraiškos teisingumas. Kalba išreiškia žinias apie pasaulį, jos vartotojai siekia, kad šios žinios būtų teisingos. Semantiškai prasmingas yra teiginys, kuris suderinamas su kalbos vartotojo žiniomis apie pasaulį ir įgyja interpretaciją vartojamoje kalboje – tuo teiginiu galima teisingai arba kokia nors kita pripažinta reikšme mąstyti tam tikrą tikrovės fragmentą. Analitiškumo ir sintetiškumo problematika apima empirinių ir loginių tiesų atpažinimą. Ekstensionalo (ekstensionalumas) ir intensionalo (intensionalumas) metodas apibrėžia kalbos išraiškų savybes apimties ir turinio požiūriu. Turiniu (intensionaliai) ekvivalenčios išraiškos yra ekvivalenčios ir apimtimi (ekstensionaliai). Galimų pasaulių koncepcija yra intensionalių kontekstų, kalbos išraiškų prasminio turinio analizės semantinė priemonė. Galimi pasauliai – tai proto konstruktas, bet kuri logiškai galima (neprieštaringai mąstoma) objektų tvarka, suderinama su kokiu nors žinojimu ar tikėjimu. Naudojant galimus pasaulius tikslinamas teiginio teisingumas: teiginys gali būti teisingas kai kuriuose pasauliuose ir nebūti teisingas nė viename. Yra klasė teiginių, teisingų visuose pasauliuose – tai logikos dėsniai ir iš jų išvedami teiginiai. Jie logiškai būtini, o logiškai galimi teiginiai teisingi tik kai kuriuose pasauliuose. Semantinė tiesos koncepcija yra tiesos sąvokos formalizacija, leidžianti formaliais metodais apibrėžti teiginio teisingumą formalizuotose kalbose. Joje metakalbos teiginys pervedamas į objektinės kalbos teiginį tarp jų nustačius abipusiškai vienareikšmį atitikimą. Sukūrus loginių tipų, metakalbos ir kitas koncepcijas loginė semantika įgijo efektyvių priemonių paradoksams šalinti. Nagrinėjant loginius skaičiavimus kyla svarbios loginės problemos, kurioms spręsti nepakanka sintaksinio tyrimo. Loginės semantikos tyrimai išplečia šiuolaikinės logikos problematiką – jie reikalingi matematinei lingvistikai, automatiniam vertimui, automatiniam dešifravimui, informacinėms kalboms kurti. Loginės semantikos problemos tiriamos tiksliais metodais, jos teorijas siekiama formalizuoti.
Logika visada buvo susijusi su semantika. Daugelį loginės semantikos problemų (reikšmės, prasmės, analitiškumo, sinonimijos) kėlė ir sprendė visi žymesni logikai. Loginės semantikos problemas atrado antikos sofistai, jos užuomazgų buvo Aristotelio logikoje. Stoikai sukūrė denotacinę reikšmės teoriją, atrado kalbos intensionalumą, tyrė paradoksus. Viduriniais amžiais loginę semantiką plėtojo Petras Ispanas, W. Ockhamas, J. Buridanas, naujaisiais amžiais G. W. Leibnizas ir jo sekėjai. Šiuolaikinę loginę semantiką kūrė F. L. G. Frege, B. Russellas, K. Ajdukiewiczius, A. Tarskis, K. Gödelis, R. Carnapas, L. Wittgensteinas, W. V. O. Quine’as, J. Hintikka, S. A. Kripke ir kiti.
L: R. Pavilionis Kalba. Logika. Filosofija Vilnius 1981; R. Carnap Meaning and Necessity: A Study in Semantics and Modal Logic Chicago 1956; Truth and Meaning: Essays in Semantics Oxford 1976.
314