lòginė siñtaksė, metalogikos skyrius, tiriantis neinterpretuotus skaičiavimus – dedukcinių aksiominių sistemų struktūrą ir savybes, sintaksinio neprieštaringumo, pilnumo, nepriklausomybės, išsprendžiamumo, įrodomumo ir kitas problemas (loginis skaičiavimas). Išplėtojo B. Russellas, S. Leśniewskis, J. Łukasiewiczius, R. Carnapas, D. Hilbertas ir kiti matematinės logikos kūrėjai. Kaip kalbos formų loginė teorija loginė sintaksė sistemiškai tiria formaliojoje kalboje galiojančias taisykles ir jų sekmenis, yra loginio skaičiavimo formalios struktūros ir savybių metateorinis tyrimas. Elementarioji sintaksė yra konkrečios formaliosios sistemos taisyklių tyrimas metateorinėmis priemonėmis. Teorinė sintaksė yra formaliųjų sistemų (arba tam tikrų jų klasių) struktūrų ir savybių bendroji teorija. Sintaksiniu požiūriu dedukcinė sistema tiriama kaip visuma formaliosios kalbos ženklų ir išraiškų, sutvarkytų pagal priimtas kalbos sudarymo ir loginio išvedimo taisykles. Loginės sintaksės taisykles ir jų sekmenis formuluoja abstrahuodamasi nuo kalbos išraiškos reikšmės. Išraiška sintaksiškai prasminga, kai ji priklauso kalbai kaip taisyklingai sudarytas jos žodyno vienetas arba ji yra sudėtinė, sudaryta pagal toje kalboje priimtas išraiškų sudarymo ir išvedimo taisykles. Sintaksinis neprieštaringumas yra negalimybė iš aksiomų išvesti teiginį ir jo neigimą. Dedukcinė sistema yra sintaksiškai pilna, kai kiekvieną joje suformuluotą teiginį galima išvesti iš aksiomų arba jau įrodytų teoremų, arba įrodyti, kad jis neišvedamas.
L: R. Carnap Logische Syntax der Sprache Wien 1934.
314