lòginis pozityvzmas, loginis empirizmas, neopozityvzmas, filosofijos kryptis, analizuojanti mokslinių žinių kalbines formas. Susiklostė 20 amžiaus 3–4 dešimtmetyje Austrijoje ir Vokietijoje veikiant empiristinės epistemologijos ir analitinės filosofijos idėjoms; 4 dešimtmečio pabaigoje daugelis loginio pozityvizmo atstovų emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas. Svarbiausi atstovai: R. Carnapas, O. Neurathas, M. Schlickas, H. Reichenbachas, F. Waismannas ir kiti. Atmetė tradicinės metafizikos problemas laikydami jas pseudoproblemomis, o jų vartojamus terminus – beprasmiais. Teigė, kad filosofija vertinga tik tiek, kiek susijusi su mokslu, jos svarbiausiu tikslu laikė mokslo kalbos loginę ir metodologinę analizę. Tyrinėjo mokslinio žinojimo formalizacijos, mokslo teorinių priemonių ir empirinės bazės santykio, tikimybės, indukcijos ir kitas problemas. Mokslo struktūrą analizavo daugiausia sinchroniniu požiūriu. Pirminiai mokslo teiginiai yra protokoliniai – jie fiksuoja tiesioginio stebėjimo rezultatus nieko prie jų nepridėdami. Suformulavo teiginių verifikacijos (teisingumo reikšmės nustatymo) principą kaip empiristinį prasmės kriterijų – prasmingi yra tik tokie teiginiai, kurie sudaryti iš baigtinio skaičiaus protokolinių teiginių, sujungtų loginėmis jungtimis. Teiginys, kurio teisingumo reikšmė nežinoma, yra nemokslinis. Mokslo dėsniai neverifikuojami, todėl jie yra ne teiginiai, o taisyklės, nurodančios, kaip iš vienų protokolinių teiginių galima gauti kitus protokolinius teiginius. Ilgainiui verifikacijos principas buvo pakeistas verifikabilumo (kiekvieną prasmingą teiginį logiškai įmanoma verifikuoti), konfirmacijos (silpnos verifikacijos), patvirtinamumo, koherencijos koncepcijomis. Loginis pozityvizmas iškėlė vientisos mokslo kalbos sukūrimo idėją, pagrįstą analitinių ir faktinių teiginių perskyros principu. Tokios kalbos teiginys turėtų būti arba tautologija (loginis teiginys), arba jutiminį subjekto patyrimą fiksuojančių elementarių teiginių loginė konstrukcija; kiti teiginiai turi būti eliminuoti (atmetė sintetinių apriorinių teiginių egzistavimą). Teorinės kalbos terminai įgyja prasmę tik dėl empirinės interpretacijos. 20 amžiaus 5 dešimtmetyje loginio pozityvizmo atstovai mokslo kalbos sintaksinę analizę papildė semantine – redukcinį mokslo modelį pakeitė mokslo, kaip hipotetinės dedukcinės sistemos, samprata. Viena svarbiausių mokslo žinių sistemos kūrimo priemonių loginis pozityvizmas laikė indukcinę logiką. Ji aprašo hipotezių patvirtinimo stebėjimo duomenimis laipsnių nustatymo metodus, apibrėžia loginius reikalavimus kalbai, kuria gali būti formuluojamos mokslo hipotezės. Daugelis loginio pozityvizmo idėjų pasirodė neįgyvendinamos, per griežtai suformuluotos – mokslinio žinojimo struktūroje atrasta metafizinių, empiriškai neverifikuojamų prielaidų, teoriniai teiginiai turi būti aiškinami ne tik empiriniais, bet ir kitais teoriniais teiginiais, neįmanoma visiškai formalizuoti mokslinės teorijos ir kita. 20 amžiaus 7 dešimtmetyje veikiamas pragmatizmo, konvencionalizmo ir kitų antipozityvistinių idėjų loginis pozityvizmas virto postpozityvizmu.
L: E. Nekrašas Loginis empirizmas ir mokslo metodologija: Tikimybės ir indukcijos problema Vilnius 1979; B. Achinstein, S. Barker The Legacy of Logical Positivism: Studies in the Philosophy of Science Baltimore 1969; N. Rescher The Heritage of Logical Positivism Lanham 1985; S. Sarkar Logical Empiricism and the Special Sciences New York 1996; M. Friedman Reconsidering Logical Positivism Cambridge 1999.