logstika (gr. logistikē – skaičiavimo menas), socialinis ekonominis mokslas apie materialiųjų, informacinių, finansinių, žmonių ir kitų srautų judėjimo (nuo pirminio šaltinio iki galutinio vartotojo) planavimą, organizavimą, valdymą, kontrolę ir reguliavimą; su tuo susijusi veiklos sritis. Pagal sprendžiamų problemų mastą skiriama makrologistika (apima visas grandis nuo tiekėjo iki vartotojo regioniniu, tarpregioniniu, valstybės, tarpvalstybiniu lygiu) ir mikrologistika (apima konkrečioje įmonėje ar įmonių grupėje įdiegtą sistemą), pagal valdymo sritį – išorinė (reguliuojami srautų procesai, išeinantys už subjekto veiklos ribų, bet esantys jo veiklos poveikio srityje) ir vidinė (koordinuojama ir tobulinama veikla, susijusi su srautų procesais įmonėje ar įmonių grupėje), pagal veiklos pobūdį gali būti, pavyzdžiui, tiekimo (pirkimo; susijusi su materialiųjų išteklių parūpinimu), gamybos (sprendžia materialiųjų išteklių judėjimo nuo žaliavų iki galutinio produkto problemas), paskirstymo (rinkodaros; specializuojamasi produkcijos realizavimo srityje), transporto (transporto priemonių, maršrutų parinkimas ir kita), informacinė (informacijos rinkimo, apdorojimo, perdavimo procesai) ir kitos logistikos. Taikant logistikos principus sukuriamos sąlygos, kad reikiamos prekės vartotojui būtų pateikiamos reikiamais kiekiais, reikiamos kokybės, reikiamu laiku ir reikiamoje vietoje, taupomi darbo, materialieji, piniginiai, energetiniai ištekliai, sumažinamos prekių atsargos arba visai jų atsisakoma, sutrumpėja krovinių pristatymo laikas, greičiau gaunama informacija, gerėja vartotojų aptarnavimas, didėja įvairių lygmenų valdymo efektyvumas. Logistika taikoma pramonės, žemės ūkio įmonėse, transporto, informacinių technologijų ir kitose srityse, organizuojant didelius viešuosius renginius. 21 a. pradžioje ryškėja logistikos taikymo socialinėje srityje, politikoje, pedagogikoje, psichologijoje, medicinoje, demografijoje tendencijos.
Logistikos ir logikos ištakos tos pačios. Antikoje logistika reiškė visuotinę pasaulio tvarką ir dėsningumą. Senovės graikai logistiką suprato kaip skaičiavimų veiksmą. 4 a. prieš Kristų Aristotelis suformulavo logistikos svarbiausius principus: ko negalime išmatuoti, to negalima ir valdyti; kas būdinga visumai, būdinga ir jos dalims. Logistikos kriterijais buvo laikomi loginis mąstymas, taip pat sistemingumas, efektyvumas, optimalumas, tiksli apskaita, konkretumas, greitas reagavimas, kompleksiškumas, bendras požiūris. Logistikos principus karyboje sėkmingai taikė Aristotelio mokinys Aleksandras Makedonietis. Archimedas teigė, kad 4 a. prieš Kristų senovės Graikijoje buvo 10 logistų – valstybės specialių kontrolierių, kurie daugiausia kontroliavo visuomenės kasų išlaidas. Senovės Romoje logistika buvo suprantama kaip produktų paskirstymas, logistais (arba logistikais) vadinti maisto produktus skirstantys asmenys. Vėliau logistikos terminas pradėtas vartoti karyboje. Bizantijos imperatorius Leonas VI Išminčius traktatuose apie karo meną logistika vadino užnugarį ir kariuomenės aprūpinimą. Logistikos pirmosios mokslinės studijos Karo meno konspektas (Précis de l’art de la querre 1838) autorius prancūzų karo teoretikas generolas A. H. de Jomini logistiką apibūdino kaip kariuomenės valdymo praktinį mokslą, teigė, kad ji apima ne tik krovinių vežimą, bet ir kariuomenės valdymą, aprūpinimą, dislokacijos vietos nustatymą, tiltų statybą, kelių tiesimą ir kita. A. H. de Jomini nustatė, kad logistikos principus sėkmingai taikė Napoleonas I. Logistika, kaip karinis mokslas, susiformavo 19 a. viduryje.
Logistika buvo suprantama ir kaip matematinė logika – taip ją pavadino vokiečių matematikas ir filosofas G. W. Leibnizas. Logistika vadintas ir vienas matematinės logikos raidos etapas (logicizmas). 1904 filosofų konferencijoje Ženevoje logistika patvirtinta kaip matematinės logikos terminas. Logistikos ir kiti taikomosios matematikos metodai (pavyzdžiui, operacijų tyrimas, matematinis optimizavimas, tinkliniai modeliai) ilgainiui pradėti taikyti ūkinėje veikloje. Didžiosios depresijos metais idėjos apie bendrą aprūpinimo, gamybos ir paskirstymo sistemą virto savarankiška mokslinių tyrimų kryptimi ir ūkinės veiklos forma. Logistika taikyta per Antrąjį pasaulinį karą organizuojant Europoje dislokuotos Jungtinių Amerikos Valstijų ir Sąjungininkų kariuomenės aprūpinimą ginklais, karine technika, kuru, maisto produktais. Nuo 20 a. 7 dešimtmečio logistikos terminas vis mažiau vartojamas karyboje (kai kuriose šalyse tebevartojamas), 8 dešimtmetyje įsitvirtino ekonomikoje, versle (iš pradžių sandėliavimo ir transporto srityje, vėliau – ir kitur). Lietuvoje logistika pradėjo sparčiai plėtotis 20 a. 10 dešimtmetyje.