lokalióji spalvà, pagrindinė vaizduojamojo objekto ar jo dalies modeliavimo spalva tapyboje. Neperteikia apšvietimo, aplinkos refleksų, modeliuojama tik esamos spalvos tonais ir pustoniais. Būdinga viduramžių, Renesanso, klasicizmo, modernizmo tapybai. Pirmasis lokaliosios spalvos sąvoką 16 a. pradžioje pavartojo Leonardo da Vinci; minima jo Traktate apie tapybą (Trattato della Pittura 1651, po Leonardo da Vinci mirties sudarė ir išleido jo mokinys F. Melzi).
917