lokiniñkai, dresuotų lokių vedžiotojai.
17–18 a. lokininkais dažniausia buvo čigonai (romai). Vilniaus vaivada K. S. Radvila pavedė jiems gaudyti lokius ir pristatyti juos į Smurgainių lokių mokyklą (vadinamąją Smurgainių akademiją). Čigonai lokius gaudydavo storų virvių tinklais arba apsvaiginę medumi, sumaišytu su spiritu. Baigę Smurgainių mokyklą, t. y. išmokyti šokti, patarnauti, maldauti ir kita, lokiai buvo siunčiami su mokytojais į Radvilų dvarus linksminti svečių. Kartais lokininkai, gavę išvykai teises, su savo lokiais keliaudavo po visą Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ir linksmindavo keleivius smuklėse bei kaimų žmones.
Po Abiejų Tautų Respublikos III padalijimo pasikeitus nuostatams, reglamentuojantiems čigonų gyvenimą, Smurgainių mokykla sunyko. Lokininkai su savo lokiais ėmėsi išvarinėti iš namų piktąsias dvasias ar net vagiliauti. Vyskupui M. Valančiui pavyko sudrausminti tokią jų veiklą, vėliau jie tik šokdindavo lokius Žemaitijos miesteliuose per didesnius atlaidus.
Sumažėjus miškams ir išnykus lokiams mažai beliko lokininkų ir Vilniaus krašte. Prieš I pasaulinį karą į šio krašto miestelius ir kaimus lokininkų dar užklysdavo iš Baltarusijos, Lenkijos okupacijos metais retkarčiais – iš Lenkijos.
-meškininkai; -Smurgainių akademija