lolárdai (lollards), 14–15 a. Anglijos religiniai sektantai, J. Wycliffe’o sekėjai.
Doktrina
Manė, kad vienintelis tikro tikėjimo šaltinis yra tik Biblija. Lolardai kvietė dvasininkus grįžti prie ankstyvosios Krikščionių Bažnyčios paprasto gyvenimo, nepritarė karui, duonos ir vyno pavertimo Jėzaus Kristaus kūnu ir krauju doktrinai, išpažinčiai, paveikslų garbinimui. Daug lolardų šalininkų buvo tarp įtakingų karaliaus dvariškių ir provincijų diduomenės, jomenų.
Istorija
Lolardų skleistos idėjos diskutuotos plačiai. Didžiausią intelektualinį pralaimėjimą jie patyrė per 1411 Oksfordo bažnyčios susirinkimą. Lolardai po 1414 nesėkmingo sukilimo prarado įtaką aristokratams, tarp žemųjų visuomenės sluoksnių plitęs jų mokymas buvo suvulgarintas (pasisakyta prieš vargonų, bažnyčios varpų muziką, bet nekritikuota indulgencijos, piligrimystė ar kita ideologiškai tvirčiau paremta tikėjimo praktika). 15 a. daug lolardų sudeginta ant laužo remiantis 1401 statutu Apie eretikų deginimą. Valdant karaliui Henrikui VIII lolardai pradėjo dėtis prie kylančio protestantų judėjimo, bet, pasak 20 a. istorikų, dėl savo radikalumo didesnės įtakos Anglijos Bažnyčios reformavimui nepadarė.
2271