Lòmža (Łomża), miestas Lenkijos šiaurės rytuose, Palenkės vaivadijoje, į vakarus nuo Balstogės. Turi apskrities teises.
Šv. arkangelo Mykolo ir šv. Jono Krikštytojo katedra Lomžoje (1526, 1692 restauruota, architektas J. S. Bellotti)
60 848 gyventojai (2021). Lomža įsikūrusi prie Narevo (didesnioji miesto dalis – kairiajame krante) ir Łomżyczkos santakos. Plentai į Balstogę, Augustavą, Ostrołęką, Zambrówą. Maisto, medienos apdirbimo, statybinių medžiagų, siuvimo pramonė, nedegamųjų spintų, medicinos instrumentų gamyba.
Aukštoji dvasinė seminarija, vyskupijos vargonininkystės institutas; aukštosios žemės ūkio verslo, administravimo ir vadybos mokyklos. Lėlės ir aktoriaus, jaunimo teatrai. Tarptautinis teatro festivalis.
Krašto muziejus, galerijos. Turizmas; poilsio ir sporto objektai. Prie Lomžos yra Narevo slėnio Lomžos kraštovaizdžio parkas.
2271
Architektūra
Vėlyvosios gotikos Šv. arkangelo Mykolo ir šv. Jono Krikštytojo katedra (1526, 1692 restauruota, architektas J. S. Bellotti), Šventosios Dvasios bažnyčia (1878, manoma, architektas F. Nowickis), kapucinų vienuolyno ansamblis (1772) su Sopulingosios Dievo Motinos bažnyčia (1789), Šv. Kryžiaus koplyčia (1838). Klasicistinė rotušė (1822), senoji turgaus halė (1823, architektas A. Groffe), Pašto rūmai (1838, 1844 restauruoti, architektas L. Jocza). 20 a. pastatai: Liaudies namai (1905), Valstybės banko rūmai (1912), neorenesansinė gimnazija (apie 1914, visų architektas F. Łowickis), neoklasicistiniai Vyskupo rūmai (1925, architektas Z. Świątkowskis).
Lomžos rotušė (1822)
2271
Istorija
Miesto pradžia – 10 a. pilis apie 5 km į rytus nuo dabartinės vietos (čia perkelta 14 a. pabaigoje). 1418 gavo miesto teises. Nuo 15 a. vienas didžiausių Mazovijos miestų, 1526 su ja atiteko Lenkijos karalystei.
16–17 a. svarbus amatų (gelumbės audimas) ir prekybos (ir su Lietuva) centras. Po 17 a. vidurio karo su Švedija smuko. Nuo 1795 priklausė Prūsijos karalystei, 1807–15 Varšuvos kunigaikštystei, nuo 1815 Rusijos imperijai (Lenkijos karalystei). Nuo 19 a. antros pusės plėtota pramonė. 1866–1915 gubernijos centras.
19 a.–20 a. pradžios susidarė didelė žydų bendruomenė (daugiau kaip 50 % gyventojų; iki 18 a. pabaigos žydams Lomžoje gyventi buvo draudžiama). 1908 įtvirtinta.
Nuo 1925 Lomžos vyskupijos centras (sudaryta iš Lenkijai atitekusios Seinų vyskupijos dalies, apėmė Berznyko, Punsko, Seinų, Suvalkų, Vižainio ir kitas lietuviškas vietoves). Per II pasaulinį karą 1939–41 okupuota SSRS, 1941–44 – Vokietijos. 1941–42 veikė getas (apie 9000 žmonių; apie 3800 sušaudyta, kiti išvežti į koncentracijos stovyklas). Per karą sugriauta apie 75 % miesto pastatų; atstatyta.
1975–99 vaivadijos, 1918–75 ir nuo 1999 – apskrities centras.
2271
Lietuviai
19 a. pabaigoje Lomžoje ir Lomžos gubernijoje apsigyveno lietuvių mokytojų ir kunigų. Lomžoje 1871–89 (iki mirties) gyveno kunigas ir rašytojas A. Tatarė. 1905 poetas K. Sakalauskas‑Vanagėlis įkūrė Pagalbos draugją, kuri vienijo apie 50 narių. Ji rengė vaidinimus (taip rinko lėšas lietuviškų gimnazijų mokiniams), rūpinosi narių švietimu ir šelpimu. 1906 buvo įsteigtas draugijos choras. Pagal Lenkijos gyventojų surašymo duomenis (2002), Palenkės vaivadijoje (jai priklauso ir Lomža) lietuviais užsirašė 5156 asmenys, lietuvių kalbą kaip gimtąją nurodė dar 273.
1580