Lòndono istòrija
Būsimo Londono vietoje nuolatinę Londinijaus gyvenvietę 43 po Kr. įkūrė romėnai. 60 po Kr. ją sudegino britai. Romėnai gyvenvietę greitai atsiėmė, atstatė, įtvirtino, 300 metų Londinijus klestėjo kaip karo kelių susikirtimo centras, svarbus prekybos su Galija uostas, vienas didžiausių į šiaurę nuo Alpių Romos imperijos miestų; 200 čia gyveno apie 30 000 žmonių. 4 a. pabaigoje iš Britanijos išvedus Romos legionus dėl piktų, anglų, saksų puldinėjimų gyventojai miestą apleido.
1851 pirmoji Pasaulinė paroda Londone, Hyde parke; parodai iš surenkamųjų metalinių konstrukcijų ir stiklo pastatyti Krištolo rūmai, 1854 perkelti į Krištolo rūmų parką, 1936 sudegė
Anglosaksams (anglosaksų užkariavimai) 7 a. įsitvirtinus Londonas atsigavo. 9 a. Britaniją pradėjus puldinėti vikingams faktiškai tapo pietinių anglosaksų karalysčių vienijimosi centru. 1066 Angliją užkariavus normandams už miesto romėniškųjų sienų naujasis karalius Vilhelmas I Užkariautojas pastatė normandų tvirtovę, kuri vėliau tapo Londono Toweriu.
Vilhelmo I Užkariautojo sūnus Vilhelmas II Westminsteryje (3 km aukštyn Temzės upe) įkūrė karaliaus rezidenciją. Miestas suklestėjo, 14 a. jame buvo 400 amatininkų cechų. Apie 1200 atsirado miesto mero pareigybė, jis tapo tarpininku tarp karaliaus ir daug privilegijų turėjusių Londono miestiečių.
Miestas labai nukentėjo per 14 a. Didįjį Londono marą, bet greitai atsigavo; labai pasikeitė per karaliaus Henriko VIII (valdė 1509–47) pradėtą reformaciją: daug vienuolynų, koplyčių, labdaros įstaigų atiduota karaliaus šalininkams, kurie pastatus pavertė verslo centrais. Miestas nukentėjo nuo 1666 09 02–05 gaisro (Londono gaisras). 18 a. viduryje Anglijoje prasidėjo pramoninė revoliucija. Plečiantis miesto ūkiui sparčiai daugėjo gyventojų (1500 gyveno apie 50 000, 1600 – apie 140 000, 1700 – apie 700 000 žmonių).
Londonas tapo vienu didžiausių Europos prekybos ir kultūros centrų, per jį prekiauta su Levantu, Rusija, Amerika, Londono miestiečiai labai pasipelnė per Europos žemyne vykusius religinius karus. 1800 Londone gyveno apie 1 mln. žmonių, jis tapo didesnis už Paryžių.
Viena didesnių Londono problemų buvo didelis kontrastas tarp neturtingos rytinės dalies ir turtingo vakarinio Londono. 19 a. Londonas plėtėsi daugiausia dėl gausėjančios vidurinės klasės poreikių; 1750 iš rytų į vakarus jis tęsėsi 8 km, 1850 – 24 km, 1950 – 50 km. 1830 įrengtas metropolitenas, 1890 jame garo lokomotyvus pakeitė elektrovežiai. Dėl gerėjančio susisiekimo miesto viduje, automobilių gausėjimo sparčiai plėtėsi priemiesčiai (vadinamieji miegamieji rajonai), nuo centro nutolę iki 25 kilometrų. Per I pasaulinį karą Londono plėtra nesulėtėjo, miesto gerovę garantavo ryšiai su Britanijos imperijos kraštais ir prekyba su visu pasauliu. Per II pasaulinį karą Vokietijos aviacija sugriovė (ypač 1940–41, kai žuvo apie 20 000 miesto gyventojų ir 25 000 buvo sužeista) apie trečdalį Londono pastatų.
Po karo Londonas greitai atsistatė, bet žlungant Britanijos imperijai, keitėsi miesto verslo, eksporto ir importo sistema, uždaryta didelė dalis Londono dokų, daugelis verslininkų persikėlė į kitus miestus. Miesto problemas mėginta spręsti 1966 sudarant naują savivaldos organą – vadinamąją Didžiojo Londono tarybą. Ilgainiui reforma pasirodė nesanti sėkminga ir 1986 M. Thatcher vyriausybė tarybą panaikino. Nuo tada iki 2000 Leiboristų partijos inicijuotos reformos Londonas buvo vienintelis didelis Vakarų miestas, neturintis bendro renkamo savivaldos aukščiausio organo ar mero, miestą administravo įvairios agentūros.
Londonas visada buvo daugiatautis miestas, bet jo rasinis ir etninis margumas ypač padidėjo 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje, daugeliui Vidurio ir Rytų Europos šalių įstojus į Europos Sąjungą (ypač padaugėjo lenkų, kurių 2005 buvo priskaičiuojama apie 300 000 žmonių). Tikslių duomenų nėra, bet, manoma, 2005 mieste nuolat gyvenantys žmonės kalbėjo per 300 kalbų, buvo susibūrę 50 nevietinės kilmės bendruomenių, kurių kiekvienoje gyveno daugiau kaip 10 000 žmonių.
-Londinijus; -Londinium; -Londonas
2271