„Lotoso sūtra“ („Saddharmapundarīka-sūtra“; skr. Tikrosios dharmos baltojo lotoso sūtra), mahajanos krypties budizmo vienas svarbiausių tekstų. Pagal tradiciją Lotoso sūtrą sudaro mokymai, kuriuos Siddhartha Gautama gyvenimo pabaigoje pasakė ant Gridhrakūtos kalno netoli Radžagrihos (dabar Biharas). Lotoso sūtros tekstas yra 27 skyrių, parašytų eilėmis ir proza, galutinė redakcija atlikta 2 a. pabaigoje, manoma, Gandharoje (dabar Afganistanas). Lotoso sūtroje sakoma, kad visos gyvos būtybės gali (ir turėtų) tapti budomis ir kad įmanoma suvokti tiesą apie buddhatą . Tiesa suvokiama klausantis Lotoso sūtros ir ją skelbiant. Kol ne visi įstengia suvokti šią tiesа, reikia mokymų, kaip pasiekti arhato, pratjekabudos, bodhisatvos būsenas. Išliko keli šimtai komentarų.
Lotoso sūtroje išdėstytas mokymas yra kai kurių budistinių mokyklų Kinijoje (tientai mokyklos, įkurtos 6 a.) ir Japonijoje (tendai mokykla, įkurta 9 a., Ničireno 13 a. įkurta mokykla ir iš jos kilusios Japonijos naujosios religijos) pagrindas. Kanoniniu Lotoso sūtros tekstu Tolimųjų Rytų šalyse laikomas 406 paskelbtas Kumaradžyvos (344–413) Lotoso sūtros vertimas į kinų kalbą.
171