lotỹniškieji rãšmenys, raidiniai ženklai, pradėti vartoti romėnų. Paliudyti nuo 7 a. prieš Kristų. Išsirutuliojo iš graikų rašmenų. Ilgainiui susiformavo kelios atmainos, pritaikytos skirtingiems poreikiams (kvadratiniai, arba lapidariniai, kursyviniai, uncialiniai). Iš pradžių rašyta ir iš dešinės į kairę, ir iš kairės į dešinę, nuo 4 a. pr. Kr. – tik iš kairės į dešinę. ~2 a. greta didžiųjų raidžių (majuskulų) imta vartoti ir mažąsias (minuskulus). Nuo 11 a. ėmė plisti stilizuota (laužyta) atmaina – gotikiniai rašmenys. Lotyniškieji rašmenys buvo pagrindas daugumos Vakarų ir Vidurio Europos kalbų, tarp jų ir lietuvių kalbos (nuo pat raštijos pradžios), abėcėlėms (abėcėlė). Įvairios kalbos lotyniškuosius rašmenis prisitaikė prie savo fonologinės sistemos, papildė diakritiniais ženklais, atsisakė kai kurių rašmenų. Lietuvių kalboje, be įprastinių, vartojami lotyniškieji rašmenys su nosinių ženkleliais (ą, ę, į, ų), tašku (ė), brūkšneliu (ū) ir stogeliais (š, č, ž); raidės w, x ir q vartojamos tik rašant kitų kalbų tikrinius vardus. 19–20 a. lotyniškųjų rašmenų pagrindu buvo sudaromi ir Afrikos bei Amerikos žemynuose vartojamų kai kurių kalbų (afrikiečių, indėnų ir kt.) raidynai.
2352