Lotỹnų Amèrikos literatūrà, apima Pietų, Centrinės Amerikos ir Meksikos raštiją, kuri ėmė klostytis 16 a. konkistos laikais. Kuriama daugiausia ispanų, portugalų ir prancūzų kalbomis. Jos pagrindas – vietinės kultūros palikimas (ikikolumbinė literatūra) ir europinė literatūra (konkistadorų, kolonizatorių ir emigrantų).
Kolonijinis laikotarpis (16 amžius–19 amžiaus pradžia)
Nė viena indėnų kultūra neturėjo abėcėlės, todėl jų piktogramose atsispindi tik datos, žymiausi istoriniai įvykiai. Lotynų Amerikos literatūros pradžia susijusi su ispanų ir portugalų užkariavimais. 16 a. vyravo istorinė literatūra, kurioje buvo aprašoma konkistadorų žygdarbiai. Labiausiai paplitęs žanras buvo kronikos – jose proza su nežymiais meniniais elementais buvo aprašoma užkariautos žemės, jų gamta, indėnų papročiai. Iš išlikusių kūrinių didesnė dalis užrašyta vienuolių misionierių. Konkistadoro B. Díazo del Castillo veikalas Teisinga istorija apie Naujosios Ispanijos nukariavimą (Historia verdarera de la conquista de la Nueve España, išleista 1632) reikšmingas dėl objektyvaus požiūrio į konkistą. Išlikę ispanų konkistadoro H. Cortéso actekų valstybės užkariavimo aprašymų. Ispanų istorikas P. de Cieza de Leónas parašė Peru kroniką (Crónica del Perú), Peru istorikas G. de la Vega rašė apie inkų istoriją ir kultūrą, vienuolis B. de Sahagúnas (1530–90) aprašė Gvatemalos indėnų kūrybą. Išliko ir majų literatūros kūrinių, užrašytų po konkistos – istorinių legendų ir kosmogoninių mitų rinkinys Tautų knyga (Popol Vuh).
Ispanų vienuolis misionierius humanistas B. de Las Casasas knygoje Trumpiausia Indijų sunaikinimo istorija (Brevisima relación de la destrucción de las Indias 1552) pirmasis griežtai kritikavo ispanų konkistą. Jo trumpas pasakojimas apie indėnų sunaikinimą sukėlė didelę polemiką ir turėjo svarbių politinių padarinių. Šalia aprašymų, paremtų autorių patirtimi, atsirado didelių veikalų apie Ameriką (G. Fernándezo de Oviedo Indijų visuotinė ir gamtos istorija / Historia general y natural de las Indias 1590). Jėzuitas J. de Acosta (1539–1600) išspausdino Tikrą ir moralinę Indijų istoriją (Historia natural y moral de las Indias 1590). Prie brazilų literatūros ištakų t. p. prisidėjo jėzuitas J. de Anchieta, jis parašė kronikinių tekstų, lyrinių eilėraščių ir religinių pjesių. Žymiausias konkistadorų epopėjos kūrėjas Filipo II dvariškis A. de Ercilla y Zúñiga veikale Araukanė (La Araucana 3 dalys 1569–89) aprašė Čilės užkariavimą. Herojinės poezijos stiliumi parašytas brazilo B. Teixeiros Pinto kūrinys Prozopopėja (Prosopopéia 1601) laikomas pirmuoju brazilų literatūroje. Pirmųjų grožinės literatūros kūrinių stilių veikė Renesanso literatūra, juose daugiausia vyravo užkariautojų ideologija.
17 a. kultūra plėtojosi veikiama dviejų universitetų – Limos ir Meksiko. Brazilijoje intelektualūs centrai buvo jėzuitų kolegijos. Rašytojais dažniausiai tapdavo kreolai – kolonijose gimę baltieji, kartais metisai ir mulatai. Vienas žymiausių 17 a. prozos kūrinių – kolumbiečio J. Rodríguezo Freyle’s (1556–1638) kronika El Carnero (1635). Meksikietis rašytojas C. de Sigüenza y Góngora (1645–1700) parašė nuotykių istoriją Alonso Ramírezo negandos (Infortunios de Alonso Ramírez). Meksikietis B. de Balbuena (1568–1627) išgarsėjo epine poema Meksikos didybė (La grandeza mexicana 1604). Žymiausia 17 a. rašytoja – meksikietė vienuolė J. I. de la Cruz. Peru vyravo filosofinė ir satyrinė poezija, tai ypač ryšku J. del Valle’s y Caviedeso (1653–92) kūryboje.
18 a. Burbonų reformos, 1767 jėzuitų išvijimas iš Ispanijos ir jos kolonijų, nepriklausomybės siekių stiprėjimas ir prancūzų enciklopedistų įtaka nulėmė kolonijinio laikotarpio pabaigą. Vykstant nepriklausomybės kovoms buvo išleistas pirmasis Lotynų Amerikos romanas Apšašusi papūga (El Periquillo Sarniento 1816), parašytas Meksikos rašytojo J. J. Fernándezo de Lizardi (1774–1827). To meto literatūroje vyravo neoklasicizmo (J. J. Olmedo, 1780–1847, Brazilija, A. Bello, Venesuela) ir ikiromantizmo (J. M. de Heredia, Kuba) estetika. Poetinėje kūryboje atsispindėjo nepriklausomybės nuotaikos. Žymiausi šio laikotarpio Brazilijos rašytojai – poetai T. A Gonzaga, M. I. da Silva Alavarenga (1749–1814).
Romantizmas (1830–19 amžiaus pabaiga)
Šalims tapus nepriklausomomis, liberalų ir konservatorių kova, žemvaldžių interesai, diktatūros paskatino protesto literatūrą, kurioje iki 19 a. pabaigos vyravo romantizmas, veikiamas Europos romantizmo (G. Byrono, F. Schillerio, V. Hugo). Anksčiausiai romantizmas pasireiškė Argentinoje, čia į kovą su J. M. de Rosaso diktatūra įsitraukė žymiausi rašytojai (E. Echeverría, J. Mármolis). Romantinė srovė poezijoje turėjo įtakos keletui rašytojų kartų daugelyje Lotynų Amerikos šalių. Veikiama romantinės literatūros kaip naujosios visuomenės etninių, politinių ir kultūrinių idėjų propaguotoja susiklostė gaučų literatūra. Laisvą gaučų gyvenimą, buitį ir papročius vaizdavo Argentinos poetai B. Hidalgo, H. Ascasubi, E. del Campo. Gaučų literatūros pradininkas La Platos baseino regione – M. Melgaras (1791–1815). Žymiausias gaučų literatūros atstovas – argentinietis J. Hernándezas. Populiariausias Lotynų Amerikos kūrinys buvo kolumbiečio J. Isaacso romanas Marija (María 1867). Iš indėnų sentimentalaus idealizmo išsiplėtojo indėniškasis romantizmas, kuris labiausiai suklestėjo Brazilijoje (J. M. de Alencaras). 1860–70 daugelis rašytojų perėjo prie buitinės prozos. 19 a. susiklostė kostumbrizmas; žymiausi atstovai – J. Joaquínas Vallejo (1811–58, Čilė), J. T. de Cuéllaras (1830–94, Meksika), R. Palma (Peru), T. Carrasquilla (Kolumbija). Kiti romantizmo rašytojai: J. A. Maitínas (1804–74, Venesuela), J. L. Mera (1832–94, Ekvadoras), M. M. Vigilas (1853–83, Hondūras).
Realizmas ir natūralizmas (1870–20 amžiaus pradžia)
Visuomenės konfliktai (imigrantų susidūrimas su miesto gyventojais), urbanizacija, dėl to padidėjęs skurdas, atsiradusios rasinės problemos bei diktatūras inspiravusi anarchija ir nesusiklostęs parlamentarizmas formavo 19 a. antros pusės prozą. Sentimentaliąją literatūrą keitė realistinė, kuriai įtakos turėjo natūralizmas. Žymiausias realistinės krypties rašytojas A. Blestas Gana (Čilė), vadinamojo socialinio realizmo pradininkas – B. Lillo (Čilė). Žymiausi natūralizmo atstovai F. Gamboa (Meksika), C. Reylesas, J. de Viana (1868–1926), J. Bianas, F. Sánchezmas (1875–1910, Urugvajus). Regionų rašytojai siedavo folkloro ir gamtos aprašymus su visuomenės kritika (R. J. Payró, Argentina, T. Carrasquilla, Kolumbija, J. Lópezas y Rojasas, Meksika). Ryškiausias Brazilijos realizmo atstovas – J. M. Machado de Assisas, natūralizmo – A. de Azevedo (1857–1913). Sekdami É. Zola natūralistinius kūrinius rašė brazilai J. Ribeiro (1845–90), E. Inglesas de Sosa (1853–1918) ir kiti. Brazilų regioninio realizmo svarbiausi atstovai – E. R. P. da Cunha ir A. H. B. de Lima.
Modernizmas (1880–1910)
19 a. pabaigoje kaip priešprieša natūralizmui susiformavo dekadentinė ir simbolistinė literatūra, Lotynų Amerikoje vadinama modernizmu. Jis tapo priemone, padedančia atsiriboti nuo buvusios metropolijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų literatūrinės įtakos. Ši kryptis mene atmetė natūralizmą, pozityvizmą ir didaktizmą, šias sroves prilygindama miesčioniškoms. Modernizmo pradžia siejama su žymiausio modernizmo atstovo R. Darío (Nikaragva) poezijos ir poetinės prozos rinkiniu Žydruma (Azul 1888) leidimu. Lotynų Amerikos modernizmas skirstomas į du laikotarpius. Pirmosios kartos atstovai – S. Díazas Mirónas ir M. Gutiérrezas Nájera (1859–95, Meksika), J. Martí ir J. del Casalis (1863–93, Kuba), antrosios – R. Jaimesas Freyre (1868–1933, Bolivija), A. Nervo (1870–1919, Meksika), G. Valencia (Kolumbija), L. Lugonesas Argüello (Argentina), J. Herrera y Reissigas (Urugvajus) ir J. S. Chocano (Peru). Modernizmo įtaka žymu argentiniečio E. Larretos ir venesueliečio M. Díazo Rodríguezo kūryboje. Perėjimas nuo modernizmo į avangardizmą ryškus G. Mistral (Čilė) kūryboje. Brazilų poezijoje susikūrė parnasiečių grupelė (A. de Oliveira, 1859–1927, O. Bilacas, 1865–1918), plėtotas simbolizmas (J. da Cruzas e Sousa, 1861–98). Kiti žymesni modernizmo rašytojai: F. Gavidia (1863–1955, Salvadoras), P. E. Collas (1872–1947, Venesuela), E. G. Carrillo (1873–1927, Gvatemala), R. B. Mesénas (1874–1947, Kosta Rika), J. R. Molina (1875–1908, Hondūras), E. N. Caamaño (1891–1927), A. Borja (1892–1912, Ekvadoras), N. González (1897–1966, Paragvajus).
Avangardizmas ir kreolizmas (1920–1940)
Europos avangardo, daugiausia kubizmo ir futurizmo, plėtotė susiliejo su jausmingumu ir reiškėsi originaliomis poetinėmis tendencijomis: kreacionizmu (Čilė), ultraizmu (Argentina), estridentizmu (ispanų kalba estridente – skvarbus; Meksika) ir braziliškuoju modernizmu. Kreacionizmas skelbė meno nepriklausomybę nuo tikrovės; žymiausias jo atstovas – V. Huidobro (Čilė). Ultraizmą su jam būdingu metaforų kultu skleidė J. L. Borgesas (Argentina) ir Buenos Airėse einantys leidiniai Prisma (1921–22), Proa (1922–23 ir 1924–25) ir Martín Fierro (1924–28). Argentinoje avangardistinė srovė apėmė ir poeziją, ir prozą, čia avangardistai susibūrė į Floridos grupę (M. Fernándezas, 1874–1952, J. L. Borgesas) ir labiau į visuomenę orientuotą Boedo grupę (R. G. Arltas, urugvajietis E. M. Amorímas). Tuo laikotarpiu suklestėjo Argentinai būdinga teatro pakraipa – kreoliškasis groteskas (A. Discépolo, 1887–1971). Meksikoje naujosios estetikos estridentistai atitiko Europos dadaistus (dadaizmas). Čia avangardas, veikiamas siurrealizmo, tapo populiarus tarp asmenybių, susibūrusių apie žurnalą Contemporáneos (1928–31). Žymiausi atstovai – C. Pelliceras (1899–1977), J. Gorostiza (1901–73), J. Torresas Bodetas ir X. Villaurrutia (1903–50). Braziliškasis modernizmas, nukreiptas prieš parnasiečius ir simbolizmą, ryšku O. de Andrade’s ir C. D. de Andrade’s kūryboje. Jokiai avangardizmo mokyklai nepriklausė vienas žinomiausių to laikotarpio eksperimentuotojų C. Vallejo (Peru), kuris kūrė novatorišką egzistencialistinę poeziją. Žymiausio Lotynų Amerikos poeto P. Nerudos (Čilė) kūrybai įtakos turėjo siurrealizmas. Afroamerikiečių poetų lyrikoje avangardizmo tendencijos siejosi su protestu prieš neteisybę. Jų kūryboje vyrauja Karibų regiono folkloras; žymiausias atstovas – kubietis N. Guillénas. Eksperimentinius romanus kūrė daugiausia moterys (T. de la Parra, 1891–1936, Venesuela, ir M. L. Bombal, 1910–80, Čilė). Avangardizmas daugiausia reiškėsi poezijoje, prozoje vyravo kreolizmas – siekta realistiškai pateikti visuomenės konfliktus ir žmogaus kovą su gamta. Ekvadore šiuos siekius įgyvendino grupė Guayaquil (1930), kurios lyderis – D. Aguilera Malta. Kreolizmo krypčiai dar priklausė H. Quiroga (Urugvajus), B. Lynchas (Argentina), R. Gallegosas, R. Güiraldesas (Venesuela), J. E. Rivera (Kolumbija). Indigenizmo kryptis plėtojosi Andų kraštuose ir Meksikoje. Žymiausi rašytojai – A. Arguedasas (Bolivija), J. Icaza (Ekvadoras), C. Alegría, J. M. Arguedasas ir M. Scorza (Peru). Domėjimasis Lotynų Amerikos mitais atsispindi Gvatemalos rašytojo M. Á. Asturiaso kūryboje. Indėnų klausimo visuomeninę ir ekonominę svarbą esė aprašė J. C. Mariátegui (Peru), t. p. išsiskyrė meksikietiškas revoliucinis romanas, kurio pradininku laikomas M. Azuela. Revoliucinę tematiką tęsė M. L. Guzmánas, J. R. Romero (1890–1952), G. Lópezas y Fuentesas (1895–1966), J. Revueltasas (1914–76). Socialinis romanas suklestėjo Brazilijoje (G. Ramosas, J. Amado, É. L. Veríssimo).
Šiuolaikinė literatūra (nuo 1940)
20 a. 5 dešimtmetyje kuriamą literatūrą veikė Europos siurrealizmas ir savita Lotynų Amerikos kultūra. Iš jų kilo įvairios magiškojo realizmo pakraipos. Magiškojo realizmo bruožų yra rašytojų A. Carpentiero (Kuba) ir M. Á. Asturiaso (Gvatemala) kūryboje. Fantastinių kūrinių parašė šios pakraipos rašytojas J. L. Borgesas, t. p. A. Bioy Casaresas (Argentina). Magiškasis realizmas iš esmės atnaujino Lotynų Amerikos prozą, paskatino romano suklestėjimą. Svarbiausias to laikotarpio romanas – G. Garcíjos Márquezo Šimtas metų vienatvės (Cien años de soledad 1967). Realizmas ir naujoji Šiaurės Amerikos proza skatino Lotynų Amerikos rašytojus domėtis vietos problemomis (A. Yáñezas, M. Á. Asturiasas). 6–7 dešimtmetyje egzistencialistinė problematika išryškėjo M. Rojaso (Čilė), J. C. Onetti (Urugvajus) prozoje. Psichoanalizė ir siurrealizmas turėjo įtakos E. Sábato (Argentina) kūrybai. Proza suklestėjo 1960–75 metais. Vienas žymiausių to laikotarpio rašytojų – J. Cortázaras (Argentina). C. Fuentesas (Meksika) aprašė Meksikos revoliucijos ir tautos identiteto problemas. M. Vargaso Lloso (Peru) kūryboje atsispindi sudėtingos šalies visuomeninės ir politinės problemos. Žymiausių Lotynų Amerikos rašytojų aktyvus dalyvavimas įvairiuose kairiuosiuose judėjimuose atsispindi G. Garcíjos Márquezo, J. Lezamos Limos ir G. Cabrero Infante’s (Kuba) kūryboje. Žymiausi šiuolaikiniai prozininkai: M. Otero Silva ir S. Garmendia (1928–2001, Venesuela), M. Benedetti (Urugvajus), J. Donoso (Čilė), J. G. Rosa (Brazilija), J. Rulfo (Meksika) ir rašytojos E. Garro (1920–98), R. Castellanos (Meksika). Jaunesniosios prozininkų kartos atstovai: J. Onettis (g. 1931), S. Lago (g. 1932, Urugvajus), M. Puigas (1932–90), M. A. Floresas (g. 1937, Gvatemala), R. Piglia (g. 1941, Argentina), G. Sáinzas, F. del Paso (g. 1935, Meksika), A. Bryce Echenique (g. 1939, Peru), J. R. Cea (g. 1939, Salvadoras), M. Barnetas. Žymiausios prozininkės: C. Naranjo (g. 1931, Kosta Rika), L. Valenzuela (g. 1938, Argentina), Q. Duncan (g. 1940, Kosta Rika), I. Allende (Čilė), F. Buitrago (g. 1946, Kolumbija), C. Peri Rossi (g. 1941, Urugvajus), R. Ferré (g. 1942, Puerto Rikas). Svarbiausi poetai: O. Pazas (Meksika), Á. Mutisas Jaramillo (Kolumbija), T. Solarte (g. 1924, Panama), E. Romero (g. 1926, Paragvajus), R. B. Saguier (g. 1930, Paragvajus), W. Benavidesas (g. 1930, Urugvajus), N. Parry, E. Lihna (Čilė), M. de Cabrala (Dominika), E. Cardenala (Nikaragva), C. G. Belli (Peru), dramaturgai: A. Ferreti, A. Cuzzani (g. 1924), O. Dragúna (g. 1929, Argentina), F. Alfonso, V. Piñera (Kuba), A. Acevedo Hernándezas (Čilė), G. Belli (g. 1948, Hondūras), R. Murillo (g. 1951, Hondūras). Išpopuliarėjo eseistika (O. Pazas, Meksika, J. Lezama Lima, Kuba). Žymesni literatūros kritikai: E. Andersonas Imbertas, N. Jitrikas (Argentina), F. Alegría (Čilė), R. Gutiérrezas Girardot (Kolumbija), S. Bueno ir E. Floritas (Kuba), N. García Canclini, M. Glanz (Meksika), A. Rama (Urugvajus).
Svarbiausi šiuolaikinės literatūros žurnalai: Casa de las Américas (Kuba, nuo 1960), Plural (nuo 1970), Vuelta (nuo 1976, abu Meksika), Sur (Argentina, 1931–70). Reikšmingiausi literatūros apdovanojimai: Gallegoso premija (Venesuela), Villaurrutijos premija (Meksika), Amerikos rūmų premija (Kuba).
Vertimai į lietuvių kalbą
Lietuvių kalba išleisti svarbiausi Lotynų Amerikos rašytojų I. Allende’s, M. Á. Asturiaso, A. Blesto Ganos, J. L. Borgeso, A. Carpentiero, J. Cortázaro, C. Fuenteso, G. Garcíjos Márquezo, J. Isaacso, J. Hernándezo, E. Larretos, J. Martí, P. Nerudos, J. C. Onetti, L. M. Vargaso kūriniai. Dar išleista knyga Pietų kryžiaus padangėje: Lotynų Amerikos rašytojų novelių antologija (1951 Čikagoje), Lotynų Amerikos novelės (1982 Vilniuje). Daugiau apie Lotynų Amerikos rašytojus žiūrėti straipsniuose Argentinos literatūra, Brazilijos literatūra, Čilės literatūra, Kolumbijos literatūra, Kubos literatūra, Meksikos literatūra, Venesuelos literatūra.
Pietų Amerikos literatūra; brazilų literatūra; meksikiečių literatūra; gaučų literatūra
L: Á. Flores Bibliografía de escritores hispanoamericanos New York 1975; J. Brushwood La novela hispanoamericana del siglo XX México 1984; R. González Echeverr’a, E. Pupo-Walker The Cambridge History of Latin American Literature Cambridge 1996.
2440