lotỹnų ãpeigos, lotỹnų rtas, Katalikų Bažnyčios liturgijos tradicijos Vakarų apeigų grupės apeigos. Joms formuotis įtakos turėjo 4 pirminės pagrindinės apeigos: Antiochijos apeigos, Aleksandrijos apeigos, Romos ir galų apeigos. Jos davė pradžią kitoms apeigoms: Šv. Ambraziejaus apeigoms, Bragos apeigoms, mozarabų, arba Ispanijos (atliekamos kai kuriose Ispanijos vietose, daugiausia Tolede), keltų apeigoms. Katalikų Bažnyčioje vyrauja Romos apeigos, Rytų Bažnyčiose – Bizantijos apeigos, t. p. yra armėnų apeigos, chaldėjų apeigos, koptų apeigos, etiopų apeigos, sirų malabarų apeigos, maronitų apeigos ir sirų apeigos. Pagr. apeigos kildinamos iš 1 a., arba apaštalų laikų.
Lotynų apeigos rutuliojosi Vakarų Europoje ir Šiaurės Afrikoje, kur buvo studijuojama lotynų kalba ir vyravo lotynų kultūra (Katalikų Bažnyčia dar vadinama Lotynų Bažnyčia; Kanonų teisės kodeksas, 1917, 1983; lietuvių kalba 2012). Graikų koinė atsirasti krikščionių religinėse apeigose turėjo įtakos krikščionybės išplitimas visoje Romos imperijoje ir Jeruzalės sugriovimas per Bar Kochbos sukilimą (132–135). Romoje apie 2 amžius religinės apeigos t. p. buvo atliekamos koinė kalba. Krikščionybei paplitus už Romos imperijos ribų, religinėse apeigose imta vartoti ir kitas kalbas – armėnų, koptų, sirų ir lotynų (liturginė kalba).
Lotynų kalbą krikščionių religinėse apeigose ir juridiniuose dokumentuose pirmieji ėmė vartoti Bažnyčios Tėvai ir Bažnyčios Mokytojai bei teologai iš Šiaurės Afrikos – Tertulijonas, Kiprijonas Kartaginietis, Arnobijus (4 a.), Laktancijus ir Augustinas. Pirmieji oficialūs lotyniški raštai atsirado 250 metais – antipopiežiaus Novacijono (251–258) ir popiežiaus Kornelijaus laiškai Kiprijonui Kartaginiečiui. Nuo tada Romos vyskupai susirašinėjo lotyniškai – taip siekta sumažinti Rytų Bažnyčios įtaką. 3–4 a. graikų kalba Vakaruose dar vartota, bet visi oficialūs raštai ir Biblija buvo verčiami į lotynų kalbą. Apeigose šalia graikų kalbos vartota ir lotynų kalba, bet ilgainiui graikų kalbos atsisakyta. 7 a. iš Rytų kilę popiežiai dar bandė sugrįžti prie dvikalbystės, bet įsivyravo lotynų kalba. Apeigose vartota lotynų kalba skyrėsi ir nuo klasikinės, ir nuo šnekamosios, tai buvo labiau rašytinė kalba. Ilgainiui lotynų kalba kito, iš jos išsirutuliojo įvairios šiuolaikinės kalbos, bet liturgijoje išliko ta lotynų kalba, kuri susiformavo 1–4 a. kaip liturginė kalba. Šnekamosios ir liturginės lotynų kalbos skirtumas sukėlė problemų, nes daugelis liturginės jau nebesuprato. Ginčai apie galimybę apeigose vartoti gimtąją kalbą vyko iki Vatikano II susirinkimo (1962–1965). Konstitucijoje Sacrosanctum Consilium (1963) Vatikano II susirinkimas paskelbė, kad Romos apeigose ir toliau reikėtų vartoti lotynų kalbą, bet esant pastoracinei būtinybei gali būti vartojama gimtoji kalba; lotyniško teksto vertimą į gimtąją kalbą privalo aprobuoti bažnytinė vadovybė. Romos, Ambraziejaus, Galijos ir Ispanijos apeigų skirtumai atsirado ėmus kurti liturginius tekstus, juos interpretuoti aktualinant ir pritaikant gyvenamojo laikotarpio krikščionių bendruomenių poreikiams.
Romos apeigos paplito visoje Vakarų Europoje, Azijoje, Afrikoje, Amerikoje ir Okeanijoje. Romos apeigų oficialioji kalba yra lotynų kalba. Romos apeigoms formuotis įtakos turėjo popiežiai Damazas I, Inocentas I (401–417), Leonas I Didysis, Gelazijus I, Vigilijus (537–555) ir Grigalius I Didysis. Popiežius Damazas I pradėjo liturgijos lotynizaciją, kurios užuomazgų yra Ambraziejaus Eucharistijos maldoje (ji skiriasi nuo Romos kanono). Popiežiaus Inocento I laiške 416 03 19 teigiama, kad vardai turi būti išdėstyti pagal šventuosius slėpinius (lotyniškai inter sacra mysteria); tai lėmė, kad į Romos apeigų Mišių kanoną buvo įterpti maldos kreipiniai už Bažnyčią, bažnytinę hierarchiją, aukotojus ir šventųjų paminėjimas, tuo Romos apeigos skiriasi nuo kitų lotynų apeigų.
Popiežius Leonas I Didysis nustatė Romos apeigų tvarką: Eucharistijos šventime buvo pradėti naudoti įvairūs maldų tekstai, pritaikyti kiekvienai situacijai. Taip atsirado skirtingos Eucharistijos šventimo schemos. Mišios įgavo 5 dalių struktūrą: pirmoji ir antroji kolekta (įžanginė malda), super oblata, postcommunio ir super populum bei prefacija (dėkojimo giesmė). Varijuoja ir prefacijos tekstai. Eucharistijos šventimo maldų turinys kito siekiant jį pritaikyti liturginių metų laikui; tai skatino lotynų apeigų raidą. Popiežius Leonas I Didysis pritaikė Kristaus slėpinius visų metų krikščioniškoms šventėms – per pastoracinį pamokslavimą ir Eucharistijos šventimą Dievo išganymo vyksmo teologiniai aspektai buvo susieti su liturginių metų įvairiais minėjimais. Liturginiuose metuose buvo sujungti ir išplėtoti du Kristaus slėpinio aspektai – Kristaus buvimas ir veikimas per Biblijos skaitinius, jų interpretaciją ir sakramentus.
Popiežiai Gelazijus I ir Vigilijus išlaikė popiežiaus Leono I Didžiojo sudarytą Mišių schemą, tik labiau išplėtojo kintamąsias Mišių tekstų dalis. Prefacijos buvo labiau pritaikytos tikinčiųjų išgyvenimams – išganymo vyksmas istorijoje atskleidžiamas dėkojant Dievui, kad gelbėja savo tautą. Apeigose atsispindėjo nuostata, kad krikščionių bendruomenės gyvenamojo meto įvykiai gali būti suvokti kaip išganymo istorijos tėkmė. Apeigų tekstai, skirti švęsti Eucharistijai ir kitiems sakramentams teikti, buvo suskirstyti pagal liturginį kalendorių ir šventes. Iš pradžių tekstai buvo sudėti į vadinamuosius libelli, vėliau į sakramentarijus, kuriuose jie buvo susisteminti ir apėmė visas apeigas ir tam tikras Liturginių valandų maldas.
Nauji liturginiai tekstai buvo rengiami praplečiant ir pertvarkant ankstesniuosius. Popiežius Grigalius I Didysis, siekdamas pertvarkyti Gelazijaus I sakramentarijų ir atnaujinti visas Romos apeigas, sukūrė abstraktesnes maldas. Pagal Grigaliaus I Didžiojo sakramentarijų buvo sudarytas Romos mišiolas (Missale Romanum), juo kaip pagrindiniu šaltiniu rėmėsi popiežius Paulius VI sudarydamas mišiolą (naudojamas ir dabar).
Ne visos lotynų apeigos taip išsiplėtojo kaip Romos apeigos, kai kurių raida sustojo, todėl nesusiklostė išbaigta liturgija. Afrikos bažnyčiose nuo Kiprijono Kartaginiečio laikų religinės apeigos buvo atliekamos lotynų kalba. Politiniai įvykiai trukdė susiklostyti susistemintoms vietinėms apeigoms, todėl Afrikos Bažnyčioje lotynų apeigos galutinai nesusiformavo. Afrikos senųjų lotynų apeigų yra Galijos ir Ispanijos liturgijoje.
Ambraziejaus, arba Milano, apeigos, daugiausia atliekamos Milane (į jį savanoriškai pasitraukė Genujos aukštieji dvasininkai). Joms (labiau nei kitoms lotynų apeigoms apeigoms) didelę įtaką turėjo Rytų liturgija ir daugiausia Romos apeigos (dėl Italijos geografinės padėties ir Romos įtakos Milanui). Šv. Ambraziejaus apeigų raidoje išryškėjo liturgijos improvizacijos laikotarpis (1–3 ar 4 a.) ir produktyvusis liturginių tekstų kūrimo periodas (3 ar 4–6 ar 7 a.), kuriam įtaką darė Bazilijus Didysis, Jonas Auksaburnis, Leonas I Didysis, Gelazijus I, Grigalius I Didysis ir daugiausia Ambraziejus. Iki 21 a. pradžios išlikę liturginiai tekstai buvo sudaryti Karolingų laikais remiantis ankstesniais liturginiais tekstais, juose ryšku frankų ir romėnų įtaka. Galų apeigos buvo atliekamos iki Karolio Didžiojo laikų; ilgainiui jas užgožė ir pakeitė Romos apeigos. Iš keltų apeigų (buvo atliekamos Airijoje, Didžiojoje Britanijoje ir kituose kraštuose) išlikusių tekstų vertingiausi yra himnai, kuriuose atsispindi vietinė poetinė tradicija. Ispanų apeigos visiškai susiformavo iki musulmonų arabų invazijos (711–718) į Ispaniją. Arabų užkariavimas ir vėlesnė Ispanijos Bažnyčios kultūrinė izoliacija neleido daryti įtakos ispanų apeigoms. Bragos apeigos susiklostė 5 a. pabaigoje dabartinės Portugalijos šiaurėje į Romos apeigas įtraukus vietos papročius, o dalį apeigų ir tekstų perėmus iš galų ir mozarabų liturgijos. Dabartinės Bragos apeigos yra Romos apeigų variantas, išlaikęs savitų bruožų.
Iki 2 a. judėjai krikščionys meldėsi judėjų sinagogose, vėliau bendrai melsdavosi ir eucharistines apeigas atlikdavo tikinčiųjų namuose. 268 metais krikščionys pradėjo statyti didelius maldos namus (bažnyčia). Eusebijas Cezarėjietis teigė, kad apie 300 kiekviename didesniame mieste jau buvo bažnyčia. Bazilikos buvo statomos 4–6 a. (jose buvo du nauji elementai – centriniai įėjimo vartai ir prieangis), apie 5 a. šalia bazilikų pradėtos statyti varpinės. Nuo 9 a., be sekmadienio ir švenčių Mišių, ėmus aukoti Mišias už mirusiuosius, už sergančiuosius, prašant šventojo globos ir kita, bažnyčiose pradėti statyti nauji altoriai pagal kolonas ar sienas (Šv. Petro bazilikoje Vatikane 12 a. buvo apie 30, o 16 a. apie 70 altorių).
Vatikano II susirinkimas konstitucijoje Sacrosanctum Concilium (1963) patikslino, kad liturginiai veiksmai nėra privatūs. Daugiausia reikšmės teikiama sakraliajam menui ir bažnytinėms apeigoms skirtų reikmenų bei įrenginių išdėstymui bažnyčioje: nustatyta, kad bažnyčios centre turi būti švenčiama Eucharistija, todėl čia turi būti celebranto sosto vieta, didysis altorius, sakykla, choro ir tikinčiųjų vieta. Altorių pastačius presbiterijos priekyje celebruojantis kunigas apeigas galėjo atlikti atsisukęs į bendruomenę, vietoj sakyklos buvo įrengtas pulpitas skaitiniams ir homilijai, celebruojančio kunigo sostas pastatytas gerai matomoje vietoje ir ne per toli nuo tikinčiųjų.
Sakramentai švenčiami regimomis apeigomis. Krikšto sakramentas teikiamas kūdikiams ir suaugusiesiems juos triskart panardinant į vandenį arba triskart užpilant vandens ant galvos, teikiamas vieną kartą, negali būti kartojamas. Sutvirtinimo sakramentas, kitaip nei Rytų Bažnyčiose, teikiamas sulaukus sąmoningo amžiaus. Eucharistija, arba Švč. Sakramentu, sudabartinama Kristaus išganomoji auka. Atgailos, arba Susitaikinimo, sakramentą gali teikti tik tam tikrą galią iš Bažnyčios gavę kunigai. Ligonių patepimo sakramentas teikiamas sukalbant specialią maldą ir patepant ligonio kaktą šventaisiais aliejais. Šventimų sakramentas teikiamas tik pakrikštytiems vyrams, įsipareigojusiems laikytis celibato; po Vatikano II susirinkimo (1962–65) diakonais gali būti šventinami ir vedę vyrai. Santuokos sakramentas vyrą ir moterį sujungia visam gyvenimui, todėl santuoka nutraukiama tik mirtimi.
Liturginės šventės įterptos į liturginius metus. Ankstyvojoje krikščionybėje duonos laužymo iškilmė (agapė) būdavo visur vienoda. Nuo 13–14 a. liturginių metų pradžia laikomas adventas. Nuo seno švenčiamos 3 pagrindinės šventės: Kalėdos, Velykos ir Sekminės. Privalomos šventės yra visi sekmadieniai, kitos šventės – Trys Karaliai, Šeštinės, Švenčiausiosios Trejybės šventė, Devintinės, Naujieji metai, Žolinė ir Visi Šventieji.
Lotynų apeigų oficiali tvarka išdėstyta ir pateikti liturginiai tekstai ir maldos liturginėse knygose. Muzikos pagrindas yra grigališkasis choralas, choralinės Mišių giesmės surašytos graduale, Liturginių valandų giesmės išdėstytos antifonale. Apie 1000 metus į pontifikalą sudėti visi svarbiausi tekstai įvairioms apeigoms. Pirmasis pontifikalas (Pontificale Romano-Germanico) sudarytas 10 amžiuje. Apie 10 a. sudaryti pirmieji mišiolai, kuriuose buvo visi tekstai Eucharistijai švęsti. Mišiolą (Missale, arba Mišiolo knyga / Liber missalis, arba Visas Mišiolas / Missale plenarium) sudarė tekstai, buvę sakramentarijuje, lekcionarijuje, antifonarijuje ir Ordines. 9 a. pabaigoje–10 a. pradžioje sudarytas brevijorius.
Lotynų apeigų svarbiausia dalis – Eucharistinė auka. Altorius turi būti užtiestas drobule, šalia jo arba ant jo stovi kryžius ir mažiausiai 2 žvakės. Mišiose naudojami liturginiai indai – taurė, patena, palė (balta skepetėlė, kuria uždengiama taurė su konsekruotais pavidalais), purifikatorius (balta skepetėlė, kuria išvaloma taurė), komuninė, ampulės vynui ir vandeniui. Švč. Sakramento garbinimui naudojama monstrancija, procesijose ji nešama po baldakimu. Viatikinėje nešama Komunija ligoniams, varpeliai naudojami skambinti per Mišias, įvairios relikvijos dedamos į relikvijorių; kiti apeigų reikmenys – švęstas vanduo ir šlakstytuvas, šventieji aliejai ir jų indai.
Lotynų apeigose dvasininkai dėvi albą, humerolą, stulą, arnotą. Kapa vilkima per procesijas, iškilmingus pašventinimus, laidotuves, veliumas užsidedamas ant pečių, kai liečiami indai su Švenčiausiuoju Sakramentu, dalmatiką per Mišias dėvi diakonai, kamža yra panaši į albą, tik trumpesnė ir be juostos. Liturginės spalvos priklauso nuo šventės.
2480
2693