lotỹnų kalbà priklauso indoeuropiečių kalbų šeimos italikų grupei. Viena Vatikano oficialiųjų kalbų, Vakarų apeigų Katalikų Bažnyčios oficiali liturginė kalba (kartu su nacionalinėmis kalbomis).
Istorija
Pirmame tūkstantmetyje prieš Kristų lotynų kalba kalbėjo Lacijaus (Italijos vidurinė dalis) srities su centru Roma gyventojai lotynai. Pamažu asimiliavusi kitas italikų kalbas 3 a. pr. Kr. lotynų kalba kaip Romos respublikos kalba paplito visame Apeninų pusiasalyje, vėliau ir tolimesniuose nukariautuose kraštuose. Kaip administracijos ir teismo kalba pirmaisiais amžiais po Kristaus įsigalėjo nukariautose Romos imperijos srityse (Galijoje, Pirėnų pusiasalyje, Dunojaus baseino regione, Šiaurės Afrikoje ir kitur). Nustelbusi provincijų vietines kalbas tapo visos valstybės oficialiąja kalba. Ilgainiui rašomoji kalba atitrūko nuo liaudies šnekamosios kalbos, vadinamos sermo vulgaris. Romos imperijos pakraščiuose poklasikiniu laikotarpiu liaudies šnekamajai lotynų kalbai sumišus su vietinėmis kalbomis (išskyrus graikų kalbą) susidarė vadinamoji romaniškoji kalba (lingua Romana), atsirado jos tarmių, bet tebebuvo rašoma rašomąja lotynų kalba. Ja rėmėsi 4 a. išleista Donato gramatika (Gramatikos menas / Ars grammatica).
Žlugus Romos imperijai nustojo būti gyva šnekamąja kalba. Buvusios imperijos įvairiuose kraštuose iš romaniškosios kalbos ėmė formuotis naujos romanų kalbos. Viduriniais amžiais rašomoji lotynų kalba tapo Vakarų ir Vidurio Europos šalių oficialia rašomąja kalba, vartota kaip tarptautinių santykių, administracijos, oficialių dokumentų, iš dalies grožinės literatūros, universitetų ir kitų mokyklų, Katalikų Bažnyčios (nuo 4 a.) kalba. Renesanso epochoje atgaivintos klasikinio laikotarpio lotynų kalbos normos. Nuo 16 a. vidurio lotynų kalbą pamažu pradėjo išstumti nacionalinės kalbos. Lotynų kalba liko diplomatijos (iki 18 a.), mokslo (iki 19 a.), Vatikano ir Katalikų Bažnyčios oficialia kalba. Nuo 20 a. antros pusės Vakarų Europoje mėginama vartoti vadinamąją gyvąją lotynų kalbą (Latinum vivum) tarptautiniam bendravimui informacijos ir mokslų srityse. Ji tebevartojama biomedicinos mokslų (augalų, gyvūnų ir kitų mokslų klasifikacijai, medicinos terminijai ir kitų), tarptautinių žodžių darybai. Daug senosios lotynų kalbos žodžių virto mokslo terminais. Lotynų kalba svarbi indoeuropiečių kalbų studijoms.
Skiriami keli pagrindiniai lotynų kalbos raidos laikotarpiai: senasis, arba ikiklasikinis (iki 1 a. pr. Kr.), klasikinis (apie 1 a. pr. Kr.–2 a.), poklasikinis, arba vėlyvosios lotynų kalbos (apie 3–6 a.), vidurinių amžių (apie 7–13 a.), Renesanso (apie 14–16 amžius). Iš senojo laikotarpio išliko senųjų raštijos paminklų, datuojamų 7–5 a. pr. Kr.: Romoje rastas Dveno molinio indo įrašas, Satriko mieste – akmens įrašas, Romos forume iškastos sakralinio įrašo liekanos ant Juodojo akmens (Lapis niger). 3–2 a. pr. Kr. pradėta kurti romėnų literatūra. Klasikiniu laikotarpiu lotynų kalba parašyti žymiausių romėnų autorių (Cicerono, Vergilijaus, Horacijaus, Ovidijaus ir kt.) kūriniai, mokslo veikalai (Varono traktatas Apie lotynų kalbą / De lingua Latina 1 a. pr. Kr.), susiformavo svarbiausios rašomosios lotynų kalbos normos.
Gramatikos ypatybės
Lotynų kalba yra kentuminė kalba. Išlaikyta trumpųjų ir ilgųjų balsių priešprieša, dvibalsiai ae, oe, skardieji ir duslieji priebalsiai. Kirtis priklauso nuo priešpaskutinio skiemens kiekybės. Pagal morfologinę kalbų klasifikaciją lotynų kalba yra fleksinė, pagal gramatinių santykių žymėjimo būdą – sintetinė. Daiktavardis turi 3 gimines, 2 skaičius, 6 linksnius, veiksmažodis – 3 asmenis, 2 skaičius, 6 laikus, 3 nuosakas, 2 rūšis. Vyrauja priesaginė vardažodžių ir priešdėlinė veiksmažodžių darybos sistema.
Raštas
Vartojami lotyniškieji rašmenys. Rašto ženklai per etruskus buvo perimti iš Apeninų pusiasalyje gyvenusių vakarų graikų. Lotynų kalbos abėcėlė turi 24 raides (iš pradžių buvo 21, vėliau imta vartoti ir y, z, vietoj senovinės v pradėta rašyti v ir u, nuo 16 a. greta i – ir j; ši raidė lotyniškuose tekstuose ir žodynuose nėra visuotinai priimta).
1
Lotynų kalba Lietuvoje
Lietuvoje lotynų kalba nuo 13 a. pradėta vartoti Lietuvos valdovų (Gedimino, Vytauto ir kitų) diplomatiniam susirašinėjimui su Vakarų Europa. Išliko lotyniškai rašytų laiškų ir kitų dokumentų. Į lotynų kalbą buvo išversta dalis Lietuvos metraščių. 16 a. buvo sukurta lietuvių kilmės iš romėnų teorija, siūlyta lotynų kalbą paskelbti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rašomąja oficialiąja kalba. 17 a. D. Kleinas lotynų kalba parašė lietuvių kalbos gramatiką, K. Sirvydas sudarė lenkų–lotynų–lietuvių kalbų žodynus. Iki 18 a. pabaigoje lotynų kalba buvo dėstomoji kalba Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės mokyklose, t. p. ir Vilniaus universitete. Šia kalba buvo rašomi vadovėliai, mokslo darbai (A. Kojalavičius‑Vijūkas, J. Łasickis, Ž. Liauksminas, Mykolas Lietuvis, A. A. Olizarovskis, K. Simonavičius ir kiti), kuriama grožinė literatūra (L. Bojeris, M. Husovianas, J. Radvanas, M. K. Sarbievijus, A. Šrėteris ir kt.). 19 a. pradžioje Vilniaus universitete veikė G. E. Groddecko senosios graikų kalbos ir lotynų kalbos seminaras. Jo klausytojas S. Daukantas parašė pirmąją lietuvių kalba lotynų kalbos gramatiką Prasma lotynų kalbos, pradėjo versti į lietuvių kalbą romėnų rašytojų kūrybą. Po I pasaulinio karo lotynų kalba buvo dėstoma klasikinėse gimnazijose ir Lietuvos universitete (dėstė F. Brenderis, J. Dumčius, M. Račkauskas ir kiti), išversta antikinės literatūros kūrinių, išleistas K. Jokanto Lotyniškai lietuviškas žodynas (1936 21995). Po II pasaulinio karo lotynų kalbos tyrinėjimams vadovauja Vilniaus universiteto Klasikinės filologijos katedra.
21 a. pradžioje lotynų kalba dėstoma gimnazijose, kuriose sustiprintas humanitarinių dalykų mokymas, ir aukštosiose mokyklose (filologijos, istorijos, medicinos, teisės ir kituose fakultetuose), tyrinėjama Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lotyniškoji raštija, verčiama į lietuvių kalbą grožinė ir kita literatūra (A. Dambrauskas, O. Daukšienė, D. Dilytė‑Staškevičienė, S. Narbutas, E. Ulčinaitė, L. Valkūnas, H. Zabulis ir kiti).
Svarbesnės lietuvių autorių lotynų kalbos mokomosios knygos: J. Dumčiaus Lectiones Latinae (1969) ir Elementa Latina (su K. Kuzaviniu ir R. Mironu, 1978 21986), K. Kuzavinio, L. Valkūno Vox Latina (1973, pataisytas ir papildytas 1985), K. Kuzavinio Lotynų–lietuvių kalbų žodynas (1996 22007).
2829