lovỹs, paprastoji šertuvė arba automatinės ir koncentruotųjų pašarų šertuvės apatinė dalis, iš kurios gyvulys ėda pašarą. Lovys būna pailgas, įvairaus skerspjūvio, gaminamas iš metalo, medienos, keramikos. Būna vienpusis (gyvuliai šeriami iš vienos pusės), dvipusis (gyvuliai šeriami iš abiejų pusių), sudvejintas (du suglausti loviai). Prieš gyvulius esantis kraštas daromas aukštesnis arba lovys uždengiamas grotelėmis (dažniausiai atverčiamomis), kad būtų mažiau išlaistoma pašarų. Kai iš lovio šeriami įvairaus amžiaus gyvuliai, priekinės briaunos aukštis reguliuojamas: lovys paverčiamas arba keičiamas jo pakabinimo aukštis. Įrengiamas pakeliamas ar paverčiamas atatvaras, kad gyvuliai nesiektų į lovį pilamo pašaro.
Lietuvoje
Lietuvoje valstiečiai lovius skaptuodavo iš medžio, nuo 20 a. (sumažėjus storų medžių) susikaldavo iš lentų. 150–530 cm ilgio, 30–40 cm pločio ir aukščio loviai gyvuliams girdyti būdavo įtaisomi prie šulinio ant 4 į žemę įkastų baslių ir juos jungiančių skersinių. Kartais skobtinio lovio gale ištašydavo išsikišimą, jame padarydavo skylę pagaliui perkišti, kad lovį būtų galima apversti ir išpilti užsistovėjusį vandenį. Tvartuose ir 21 a. pradžioje kartais naudojami iš lentų sukalti loviai gyvuliams šerti.
lovys gyvuliams girdyti (20 a. vidurys)
1944
2691