Lozanos lietuvių konferencija

Lozãnos lietùvių konfereñcija, lietuvių visuomenės atstovų susirinkimas, 1916 06 30–07 04 įvykęs Lozanoje. Sušaukta iškart po Pavergtųjų tautų konferencijos (1916 06 27–29), per kurią lietuviai viešai iškėlė Lietuvos nepriklausomybės siekį. Dalyvavo Šveicarijos lietuviai V. Daumantas‑Dzimidavičius, J. Gabrys‑Paršaitis, J. Purickis, A. Steponaitis, J. Tumėnas, Lietuvai atstovavo A. Smetona, S. Kairys, J. Šaulys, Rusijos lietuviams – S. Šalkauskis, Jungtinių Amerikos Valstijų lietuviams – V. Bartuška, J. J. Bielskis, t. p. iš Romos atvykęs K. Prapuolenis. Konferencijos pirmininkas – A. Smetona. Konferencija patvirtino pirmosios Lozanos lietuvių konferencijos nutarimus (išskyrus 1 ir 7 rezoliucijas, t. y. dėl Lietuvos politinių veikėjų siekių suartėti su Vokietija pasmerkimo ir Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių važiavimo į Prancūziją). Per antrąją Lozanos lietuvių konferenciją dar kartą buvo pabrėžta, kad Lietuva sieks atgauti politinę nepriklausomybę, kartu, dėl taktinių priežasčių gali būti nurodomos ir svarstomos kitokios politinės Lietuvos gyvavimo galimybės. Konferencijos iniciatyva buvo galutinai nutrauktas bendradarbiavimas su prolenkiškais Generalinio komiteto karo aukoms Lietuvoje šelpti (įkurtas 1915 Fribūre) atstovais.Konferencijos dalyviai nutarė pradėti rūpintis, kad iš Rusijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, kitų lietuvių kolonijų į Lietuvą sugrįžtų lietuviai mokytojai, gydytojai, amatininkai, verslininkai. Konferencija t. p. nutarė, kad Šveicarijoje turi būti sutelktas lietuvių politinis veikimas, kad čia reikia įkurti Lietuvių tautos tarybą, kurioje būtų atstovaujama Rusijos, Lietuvos, Jungtinių Amerikos Valstijų ir Šveicarijos lietuviams. Kol ji bus sušaukta, konferencija pavedė Lietuvių informacijos biurui parengti akcijos politinę programą.