Lubań (Liùbanis), miestas Lenkijos pietvakariuose, Žemutinės Silezijos vaivadijoje, į pietvakarius nuo Legnicos, netoli Vokietijos ir Čekijos sienų; apskrities centras.
20 096 gyventojai (2021). Lubańis įsikūręs prie Kwisos (Bóbro intakas) aukštupio. Per Lubańį eina Jelenia Góros–Żarų geležinkelis ir Jelenia Góros–Zgorzeleco plentas. Elektros mašinų gamyba, medienos apdirbimo, baldų, popieriaus ir kartono, tekstilės, siuvimo, maisto pramonė; higienos priemonių gamyba. Turizmas; sporto ir poilsio centras. Krašto muziejus.
Architektūra
Gotikinių statinių liekanos: gynybinė siena (1318) su Didžiuoju bokštu (perstatyta 16 a.), trinitorių varpinės bokštas (1320), senosios rotušės liekanos (bokštas Kramarska, 1228). Renesansinė rotušė (1541, dabar krašto muziejus), Pod Okrętem namas (17 a. pradžia), Druskos namas (1539), senosios gimnazijos pastatas (1588, perstatyta 1882). Bažnyčios: Švč. Mergelės Marijos Gimimo (1452), gotikinė Evangelinė Augsburgo (15 a.), neogotikinė Švenčiausiosios Trejybės (1861).
Istorija
Sena lužitėnų gyvenvietė; 1268 jau turėjo miesto teises. Priklausė Čekijai, 1253–1319 Brandenburgui, 1319–37 Jaworo kunigaikštystei. 1337 vėl atiteko Čekijai, 1526 – Habsburgams, 1635 – Saksonijai. Nuo 13 a. į miestą kėlėsi vokiečių kolonistai (Lubańis vokiškai vadintas Laubanu). Nuo 14 a. gelumbės, nuo 16 a. drobės audimo centras. Po Trisdešimties metų karo (1618–48) čia apsigyveno daug amatininkų protestantų, Lubańis suklestėjo. 1815 atiteko Prūsijos karalystei. 19 a. pradėta plėtoti pramonę; prie Lubańio buvo kasamos akmens anglys ir skalūnai. Per II pasaulinį karą veikė nacių priverstinio darbo ir karo belaisvių stovyklos; sugriauta apie 60 % miesto pastatų. 1945 perduotas Lenkijai; atstatytas. 1945–75 ir nuo 1999 Lubańis – apskrities centras.
2271
Lauban