lùbinas (Lupinus), pupinių (Fabaceae) šeimos augalų gentis. Žinoma apie 200 rūšių. Savaime paplitęs Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Viduržemio jūros regione, Afrikoje. Vienametė ar daugiametė žolė, retai krūmokšnis. Lapai su prielapiais, sudėtiniai, plaštakiški, sudaryti iš 5–18 lapelių. Žiedai susitelkę į viršūnines gausiažiedes kekes. Vainikėlis įvairių spalvų, dažniausiai mėlynas, violetinis, baltas, geltonas ar rausvas, kartais kelių spalvų. Vaisius – linijiška, iš šonų suspausta, dažniausiai plaukuota ankštis. Sėklos lęšio formos, jų luobelė vienspalvė arba marmuriškai marga. Daugumos lubinų visose dalyse kaupiasi nuodingų alkaloidų, daugiausia lupunino. Kai kurių veislių lubinuose šių alkaloidų nėra arba labai mažai, jie tinka pašarui. Sėklose yra 32–40 % baltymų ir 8–12 % aliejaus.
gausialapis lubinas
gausialapiai lubinai
Lietuvoje savaime augančių lubinų nėra. Auginami pašarui, žaliosioms trąšoms ir dekoratyviniais tikslais. Gana retai auginami geltonasis lubinas (Lupinus luteus), siauralapis lubinas (Lupinus angustifolius), baltažiedis lubinas (Lupinus albus). Labiausiai Lietuvoje paplitęs gausialapis lubinas (Lupinus polyphyllus), kilęs iš Šiaurės Amerikos. Buvo auginamas gėlynuose, sėjamas miškų gaisrinės saugos juostose, medžiojamų gyvūnų pašarui. Dabar sulaukėjęs ir natūralizavęsis, sparčiai plintantis svetimžemis augalas. Sudaro didelius sąžalynus, kelia pavojų pievų, smėlynų, pamiškių buveinėms, išstumia ir nustelbia vietinius augalus, gausina dirvožemį azoto junginiais ir sudaro sąlygas ruderaliniams augalams augti. Gausialapis lubinas yra vienas iš aplinkai pačių pavojingiausių svetimžemių augalų.
849