Lubomirskio rokošas, Liubomrskio ròkošas, Lenkijos didžiojo maršalkos ir lauko etmono J. S. Lubomirskio 1665–66 surengtas ginkluotas maištas prieš Abiejų Tautų Respublikos valdovo Jono Kazimiero ir jo žmonos Liudvikos Marijos politiką, pirmiausia prieš pastangas apriboti bajorų įtaką ir sustiprinti karaliaus valdžią. Lubomirskio rokošą išprovokavo rūmų inspiruotas, bet įrodymais nepagrįstas Seimo nuosprendis J. S. Lubomirskiui. Šis, nuosprendžio nelaukdamas, 1664 pabėgo į Sileziją. Su Habsburgų ir Hohencolernų lėšomis nusisamdyta kariuomene ir dalimi Abiejų Tautų Respublikos algininkų 1665 grįžo į Lenkiją. Jį, kaltinantį valdovą neteisėtais veiksmais, parėmė nemažai bajorų. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė Lubomirskio rokošo nerėmė ir pasiuntė savo kariuomenę paremti Joną Kazimierą. 1665 maištininkai nugalėjo prie Čenstakavos, 1665 07 – prie Mątwų (čia Lietuvos Didžiosio Kunigaikštystės kariuomenė patyrė didelių nuostolių), bet netrukus, netekę užsienio paramos, turėjo taikytis. J. S. Lubomirskis atsiprašė Jono Kazimiero ir Liudvikos Marijos, bet Jonas Kazimieras turėjo atsisakyti reformų, tarp jų – ir ketinimo išsirinkti įpėdinį dar būdamas gyvas (vivente rege principas). Lubomirskio rokošaą sužlugdė galimybę reformuoti Abiejų Tautų Respublikos santvarką, dar labiau sumenkino karaliaus valdžios ir šalies tarptautinį autoritetą.
2271