Vilniaus katedros lubų fragmentas
Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto lubų fragmentas
lùbos, viršutinė sienas jungianti patalpos konstrukcija. Tai apatinė perdangos arba stogo dalis arba po ja pakabinta atskira konstrukcija (kabamosios lubos). Būna plokščiosios (horizontalios arba šiek tiek nuožulnios) ir erdvinės (kai stogo laikančioji konstrukcija – skliautas, kevalas). Lubose įtaisomi šviestuvai, patalpos oro parametrų jutikliai. Dažniausiai apdailinamos: tinkuojamos paprastuoju arba dekoratyviuoju tinku, apkalamos medinėmis, metalinėmis, plastikinėmis, garsą ir šilumą izoliuojančių medžiagų lentelėmis, dažomos, apmušamos audiniu, puošiamos karnizais, raižytais ornamentais, reljefais, kesonais, tapomos (plafonas). Pirmykščiuose Lietuvos būstuose (1 tūkst. pradžia) lubos buvo daromos iš suglaustų ir moliu apglaistytų karčių. Nuo 14 a. mūrinių pilių, bažnyčių, visuomeninių pastatų lubos dažniausiai buvo skliautinės. 16 a. būta medinių kesoninių lubų.
Nuo 18 a. miestiečių ir kaimiečių gyvenamuosiuose namuose paplito pjautinių lentų lubos, nuo 20 a. pradžios – suleistų pjautinių lentų, vėliau ir tinkuotos, dažytos, apdailinėmis medžiagomis apmuštos ar apklijuotos, t. p. kabamosios lubos.
2501