Tuymans Luc (Liukas Temansas) 1958 06 14Mortsel (prie Antverpeno), vienas žymiausių šiuolaikinių Belgijos tapytojų. 1980–82 studijavo dailę Karališkojoje dailės akademijoje Antverpene, 1982–86 – meno istoriją Briuselio laisvajame universitete.
Luc Tuymans
L. Tuymanso kūrybos strategija susiklostė 20 a. 9 dešimtmečio pabaigoje, sustiprėjus postmodernistinėms idėjoms, tradicinės tapybos konceptualizavimo poreikiui. L. Tuymansas atlieka savitą tapybos galimybių tyrimą, atsigręžia į tapybos istoriją, imasi tradicinių žanrų. Tapybą jis naudoja kaip savo idėjų fiksavimo priemonę, pabrėžia jos trapumą, iliuziškumą (jo paveikslai išsiskiria tarsi išblukusiu, dirbtinai nuslopintu, liguistą būseną primenančiu koloritu, kartais pasendinami – dirbtinai sukuriamos krakeliūros), atsitiktinumą (vaizdai ar jų fragmentai labai paprasti, tarsi patekę į paveikslą iš televizijos ekrano, kitų medijų; jie ne visada išbaigti, nutapyti ant šlapio grunto, per nusistatytą ribotą laiko intervalą), nepažinumą (žiūrovui siūloma pačiam susieti vaizdų potekstes, jų seką, pavadinimus, eksponavimo aplinkybes ir taip kontempliuoti atvaizde nesutalpinamą tikrovę).
Daugiausia paveikslų L. Tuymansas nutapė istorinėmis ir politinėmis temomis; juose interpretavo Belgijos ir Vakarų Europos 20 a. istoriją, Afrikos kolonizavimą, fašizmo, nacionalizmo idėjas ir jų pasekmes (Tėvynė, Vėliava, abu 1995). Tapytojas t. p. plėtoja abstraktesnes temas: tikrovės patyrimo, atsiminimo, nuasmeninimo, jos suvokimo per medijų vaizdus galimybes. Įvairūs kasdienybės objektai ir naratyvai (paveikslai Dvyniai 1990, Peteris, Pagalvės, abu 1994, Ryto saulė 2003, Dviguba saulė 2006, Lempa 2008, Saulėlydis, Biuras, abu 2009, Dabartis 2017) jo tapyboje dažnai turi paslėptą pranešimą apie grėsmę, mirtį, tuštumą ir žiaurumą, ypač kai vaizduojamos Holokausto vietos (Dujų kamera, Mūsų naujieji kvartalai, abu 1986, Architektas 1997–98), medicininiai objektai, žmogaus kūnas (serijos Tyrinėjimai 1989, Diagnostinis žvilgsnis 1992–98).
L. Tuymanso tapybos motyvų pagrindas – antrinės tikrovės vaizdai (daugiausia fotografijos), tapant jie perkonstruojami taikant vadinamosios autentiškos klastotės (tapytojo terminas) principą. Kompozicijoje atsispindi filmų kūrimo patirtis (1980–85), kolorite – L. Spilliaerto, G. Morandi įtaka. Vaizdai jautriai tapybiškai išmodeliuoti, saikingi, preciziški, išgryninti, kelia aliuziją į netikroviškumą (frontalūs, lyg kybantys erdvėje); skirtingo žanro kūriniuose tvyro tolygi įtampa. Visa tai veikia kaip apgaulinga tikrovės sterilumo, išvalymo metafora, atskleidžia šiuolaikinio pasaulio vidinės destrukcijos mechanizmus, įkūnija visuomenei gresiančius pavojus (abejingumą, banalybę, vartotojiško pasaulio viliones); pavaizduotus objektus galima suprasti kaip nuorodas į tuštumą, pačios tapybos būklę. T. p. sukūrė freskų (Arena Gento dailės muziejuje, 2017), mozaikų (Mirusi kaukolė Muziejuje prie upės / Museum aan de Stroom Antverpene, 2010), akvarelių, piešinių.
L. Tuymans. Modelis (aliejus, 2012)
L. Tuymanso kūryba padarė didelę įtaką jaunesnei tapytojų kartai, ypač Vokietijoje (Eberhardui Havekostui, 1967–2019, Magnusui von Plessenui, g. 1967), Rytų ir Vidurio Europos šalyse (Wilhelmui Sasnaliui, g. 1972, Paulinai Ołowskai, g. 1976), kitiems. Dalyvavo Venecijos bienalėje (2001, 2018), parodoje Documenta (2002). Kuruoja parodas, yra daugelio įvairių šalių dailės akademijų garbės daktaras. Pelnė apdovanojimų (Leopoldo ordino Komandoro kryžius, Belgija, 2007, kiti).
2648
Luc Tuymans